Šeima ir mokykla (I). Apie teises ir pareigas

ANDRIUS NAVICKAS

   Kai kalbame apie sudėtingas problemas, svarbu į jas pažvelgti kompleksiškai, įvairiapusiškai, todėl atsisakiau minties viską surašyti į vieną tekstą ar  visas mintis sutalpinti į  ne per ilgą „Prokrusto lovą“. Todėl apsisprendžiau suskaldyti tekstą į dalis ir pasiūlyti kelių tekstų ciklą. Tuo labiau, kad man svarbiau ne primesti atsakymus, bet skatinti diskusijas ir provokuoti klausimus.

  Anekdotai sensta ir net praranda prasmę, keičianti socialiniam kontekstui.

   Pavyzdžiui, anekdotas apie Petriuką, kuris į mokyklą atėjo purvinas, nesiprausęs. Mokytoja parašė tėvams raštelį: „Prašome Petriuką išmaudyti, nes jo kvapas trikdo aplinkinius“. Kitą dieną Petriukas grįžo į mokyklą dar labiau purvinas su tėvu rašteliu: „Petriuko neuostyti, Petriuką mokyti.“

   Moderniais laikais buvo įsitvirtinęs arbo pasidalijimas: šeima atsakinga už vaiko ugdymą ir didžiąją socializacijos dalį, o mokykla – suteikia vaikui tas žinias ir įgūdžius, kurių negali tiek pat veiksmingai suteikti tėvai.

  Ugdymas, socializacija yra ypatingai svarbūs dalykai, kurie turi lemiamą reikšmę tiek vaiko virsmui atsakingu suaugusiu piliečiu, tiek visai politinei bendruomenei. Tai puikiai suprato visų laikų totalitariniai režimai, kurie stengiasi perimti vaiko ugdymą į savo rankas ir „nulipdyti patogius, lojalius vykdytojus“.

  Tiesą sakant, tėvų teisių ir pareigų balansas, šeimos ir švietimo sistemos, kurią puoselėja oficialios valstybės institucijos, tampa viena svarbiausių diskusijų ir šiuolaikinėse liberaliose demokratijose. Natūralu, kad pats jau šio klausimo kėlimas neretai tampa akstinu populistiniams lozungams apie „totalitarinį liberalizmą“, kuris esą ne tiek gina laisvę ir orumą, kiek bando aptarnauti „vartotojų visuomenę“. Deja, bet yra situacijų, kai liberaliosios demokratijos tampa karikatūromis ir pradeda rūpintis „patogių“, o ne laisvų, kritiškai mąstančių, brandžių asmenybių ugdymu.

  Aišku, idealiausia situacija – aktyvus, kūrybiškas tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas vardan vaikų gerovės.  Kaip suprantu, Tūkstantmečio mokyklos idėja siekia skatinti tokį bendradarbiavimą, tačiau jam turi rimtai ruoštis visos pusės.

  Grįžkime prie klausimo apie nesipraususį ir prastą kvapą skleidžiantį Petriuką ir tai, kodėl šiandien mokytojams tenka ne tik mokyti, bet ir uostyti, taip pat vis daugiau dėmesio skirti emocinei vaiko gerovei.

TĖVŲ TEISĖS IR PAREIGOS

  Prisipažįstu, labai ilgą laiką buvau įsitikinęs, kad rūpestis vaiku yra „šventa tėvų teisė“ ir niekas geriau už tėvus nesupranta savo vaikų, nežino, ko jiems reikia. Tuo labiau, kad pats niekada nejaučiau konkurencijos, bendraujant su mano dukros mokytojais, be to nuo mokyklos suolo jaučiu norą priešintis mokytojams, kurie pernelyg uoliai bando įsprausti mokinius į „standarto“ rėmus.

  Kai pradėjau darbą Seime, čia vyko labai aršios diskusijos apie Vaiko teisių apsaugos įstatymą. Gerai supratau įvairių šeimos organizacijų baimę dėl to, kad esą žengiame į „institucinio smurto prieš šeimą“ epochą, tačiau tuo pat metu trikdė jų kalbose aiškiai juntamas motyvas, kad esą vaikas – tai tėvų nuosavybė.

  Pradėjęs analizuoti statistiką ir gilintis į konkrečių vaikų istorijas, buvau priblokštas to, kas mes gyvename smurtaujančioje visuomenėje, kurioje labai daug žmonių didžiausią skausmą, baimę patiria artimiausioje aplinkoje, kurioje turėtų būti visiškai saugūs, besąlygiškai mylimi, galėtų skleistis, o ne užsisklęsti traumose.

  Į šipulius sudužo hipotezė, kad tai tik į skurdą įklimpusių ar nuo priklausomybių kenčiančių šeimų problema. Deja, smurto virusas įsismelkė kur kas giliau ir skaudžiau. Kaip tik tuo metu perskaičiau ir popiežiaus Pranciškaus skaudžius žodžius vyskupams apie tai, kad privalome pripažinti itin nepatogią ir skaudžią tiesą, kad į Bažnyčia ir šeimas įsimetė prievartos prieš vaikus problemą ir ją galime spręsti tik atvirai, drąsiai ją pripažindami ir atsisakydami iliuzijos, kad „viską sutvarkysime patys.“

  Daug metų liberalioji demokratija, akcentuojanti žmogaus teisių svarbą, buvo kritikuojama, kad pernelyg akcentuoja teises ir pamiršta pareigas.  Esą pernelyg dažnai vaikai pamiršta, kad turi kalbėti ne tik apie savo įnorius, bet ir apie įsipareigojimus, pagarbą. Verta dėmesio kritika, nes teisės veikia tik sistemoje, kur egzistuoja ir pareigos. Tačiau bėda ta, kad dažnu atveju tėvai patys pamiršo apie teisių ir pareigų balansą. Reikalaujama teisės ugdyti vaiką pagal savo vertybinius įsitikinimus, pamirštant pareigą rūpintis vaiko poreikiais, padėti jam visapusiškai skleistis, elgtis su juo ne, „kaip man patogiau“ ar „kiek turiu laiko“, bet būti kartu ir padėti tiek, „kiek reikia“.

  Ryškiausias pavyzdys, kaip tėvai užmiršta pareigas vaikams yra skyrybų situacija, kai vaikas tampa „prizu“, dėl kurio kaunamasi. Tačiau galime kalbėti ir apie daugybę kitų situacijų, kai tėvai neatranda laiko bendravimui tiek tarpusavyje, tiek su vaikais, kai pyktis, stresas, negebėjimas konstruktyviai spręsti problemas virsta psichologiniu ar net fiziniu smurtu, kai elementariai tėvai nesugeba atpažinti vaiko poreikių, padėti jam ugdyti emocijų. Paprasčiausiai dėl to, kad patys to niekada nesimokė.

  Viliuosi, kad pavyko subalansuoti, bent teoriniame lygmenyje, dabartinę vaiko teisių apsaugos sistemą, nes ji dabar orientuota pirmiausia į pagalbą šeimoms, remiasi prielaida – šeimas reikia stiprinti, o ne kaip nors „bausti“. Tiesa, tėvams, kad jie pripažintų pagalbos „iš šalies“ būtinybę, kad norėtų augti, kaip tėvai, reikia drąsos ir išminties. Taip pat ir pagalba turi būti prieinama, taikli ir profesionali. Tam reikia kur kas daugiau labai gerų specialistų,  nei šiandien galima pasiūlyti dėl objektyvių aplinkybių.

  Tačiau ne visi tėvai patys suvokia pagalbos poreikį ir labai dažnai vaikas suvokiamas, kaip nuosavybė, su kuria galima daryti, ką tik užsimanysi. Beje, totalitarinė visuomenė taip pat traktuoja vaiką, kaip nuosavybę, tik pabrėžia, kad priklauso jis valstybei ir todėl esą valstybės institucijos gali jį „formuoti“ pagal savo poreikius. Liberalios demokratijos esmė – įsitikinimas, kad nė vienas žmogus nėra kieno nors nuosavybė, turi nelygstamą orumą ir pamatines teises, į kurias privalo atsižvelgti visi kiti žmonės, net ir patys artimiausi, taip pat ir valdžios institucijos.

  Ugdymas liberalioje demokratijoje suvokiamas, kaip kritinio mąstymo, emocinės brandos stiprinimas ir laisvės erdvės, kaip galimybės išskleisti savo talentus, puoselėjimas.  Didžiausia liberalios demokratijos pagunda, su kuria tenka nuolat kovoti, tai „patogių piliečių“ siekis. Laisvas pilietis niekada nėra patogus sistemai ir neturi toks būti, nes piliečiai turi formuoti sistemą, tiksliau, bendruomenę, o ne atvirkščiai.

  Pripažinti, kad šiandien tėvams, idant jie galėtų kūrybingai išlaikyti teisių ir pareigų balansą vaikams, reikia švietimo sistemos, įvairių specialistų pagalbos, tikrai nereiškia nuvertinti šeimos svarbą. Priešingai, tik taip galime stiprinti šeimas ir kartu kovoti už laisvų žmonių bendruomenę.

  Na, o šios teksto dalies pabaigai – pavyzdys iš mūsų dienų Lietuvos.

  Viename iš Lietuvos miestų buvo pranešta apie tai, kad moksleivis pasitraukė iš gyvenimo. Tyrimas atskleidė, kad vaikas reguliariai patyrė tėvo smurtą ir dėl to net buvo gydomas ligoninėje, kurioje tėvai sukurpė legendą apie nelaimingą atsitikimą. Kaimynai girdėjo, kas dedasi, mokytojai matė, kad vaikas psichologiškai traumuotas, gydytojai matė fizines traumas. Niekas nenorėjo „kištis į šeimos reikalus“. Tai baigėsi tragedija, kurios privalėjo nebūti. Ir tikrai dabar svarbiausia ne atrasti ir kaip nors nubausti nusikalstamai abejingus „stebėtojus“, bet turime kelti klausimą – kaip padėti kiekvienam suvokti atsakomybę ir prieš tai, kas vyksta šalia, kaip sugriauti „gynybinę sąmonę“ ir stiprinti atjautos ir solidarumo bendruomenę? Kaip rodo šis tragiškas pavyzdys – yra situacijų, kai „nesiprausęs Petriukas“ yra labai pavojingas signalas, į kurį negalime nereaguoti.

(Bus daugiau)