Stengiamės išvalyti gyvenimo vagą ir tėkmę pagerinti

  Artėjant pagyvenusių žmonių dienai paprašėme senelius globojančių įstaigų vadovų papasakoti, kuo gyvena jų globojami seneliai, kokiais prisiminimais dalijais, ar yra dalykų, ko gailisi nenuveikę gyvenime. Pateikiame Sigito Kirtiklio, Širvintų parapijos globos namų valdytojo atsakymus į klausimus:

-Dažnam atrodo, kad senatvė yra liūdna ir baisi. Kaip gyvena ir kuo gyvena Jūsų vadovaujamų senelių namų gyventojai?

-Taip, iš tikrųjų tokia nuomonės gali susidaryti, jei į visą tai kas žmogaus laukia žiūrėsi kaip į neišvengiamybę, gyvenimo pabaigą. Tačiau į keikvieną naują žmogaus tarpsnį galima žvelgti, kaip į kažką naujo – kažką prarandant, kažką atrandant, sutinkant. Žinoma, liūdna žiūrėti į gyventojus, kuriuos užklupo alzheimerio liga, demencija, ar kita sunki liga, tikriausiai labai jau kažko optimistiško neįžvelgsi ir visgi. Mūsų nameliuose (taip vadiname savo globos namus) gyvenimas nesustoja, o teka tokia pat aktyvia vaga, kaip ir iki tol patenkant pas mus. Žmonės čia ir dirba grupėse įvairius rankdarbius, dalyvauja įvairiose popietėse prisimindami savo jaunystę, kaip, tarkim, mama kepdavo duoną, ar rinkdavo žoleles vaikams gydyti. Norintys gali mankštintis, pasikalbėti su psichologu, atlikti audiovizualinę relaksaciją, bendrauti su artimaisiais, naudotis internetu, švęsti gimtadienius, dalyvauti gyventojų taryboje, tiesiog tinginiauti, eiti apsipirkti, ar pasivaikščioti, dalyvauti šv. mišiose ir taip kasdieną. Kartais pagalvoji, galbūt gyventojai pavargsta, tačiau kiekviena diena turi savo reikalų ir ją praleidus, lauki kitos, su naujais rūpesčiais.

-Ar tokiame brandžiame amžiuje būna nuotykių, svajonių, gal net meilės? (Gal galite papasakoti smagesnių istorijų)?

-Žinoma, kad būna viska ir juoko ir ašarų, ir pykčių ir simpatijų, ir skausmo ir džiaugsmo, juk kaip ne kaip esame gyvi žmonės ir gyvename tą patį gyvenimą, tik su specialistų pagalba. Turime gyventoją, kuriai labai patinka direktorius ir jei jis patinka dar kažkam, kyla pavydas. Yra gyventoja, kuri propaguoja sveiką gyvenimo būdą ir nori maitintis vegetariškai – stengiamės į tai atsižvelgti ir palaikyti jos norą. Yra vyrų, kurie nori sportuoti, stiprinti raumenis – taip pat parūpiname priemones, ir specialistą kineziterapeutą. Buvo dainuoti mėgstančių gyevntojų, kurios dainuodavo laiudies dainas, deklamuodavo poeziją. Gyventojams nesvetima ir svajoti, štai tarkim, vienos gyventojojos svajonė yra nuvykti prie jūros, tai ji įvardija, kaip savo tikslą. Kartais gyventojai sugalvoja papokštauti, nupiešia ar parašo kokį užkoduotą tekstą, paslėptą mintį ir egzaminuoja direktorių, kaip jis sugebės išpainioti vienokį ar kitokį rebusą. Žodžių, nuotykių ir naujienų čia nestinga, tikrai kasdieną gali sulaukti naujos situacijos, darbas čia negali virsti rutina, nes gyvi žmonės geba kurti.

-Ar seneliai kalba, ko jie gailisi gyvenime padarę arba nepadarę? Kas tai?

-Pasitaiko, kad žmonės pervertina nugyventą gyvenimą, gailisi padarę vienokių ar kitokių klaidų. Bene dažniausiai tos klaidos būna susijusios su artimaisiais, tarpusavio santykiais, pykčiais, padarytais poelgiais, prarastais ryšiais. Tenka būti tarpininku tarp gyventojo ir jo artimojo, ieškoti sąlyčio tašių, kviesti atnaujinti prarastus ar nutrauktus ryšius. Kartais tai pavyksta ir būna smagu matyti, kai po daugelio metų susitikę artimieji apsikabina, nubraukia ašarą, pasibučiuoja ir tarsi nuo pradžios ima bendrauti. Deja, kartais nutinka ir taip, kad ryšio atkuri nepavyksta, tuomet tenka psichologui padėti žmogui susitaikyti su esama padėtimi, socialiniam darbuotojui ieškoti, kaip užpildyti esamą tuštumą ir pan. Dažniausiai, ilgesnį laiką pragyvenę mūsų nameliuose, žmonės pripranta prie mūsų, darbuotojų, ir mes jiems tampame tais, su kuriais galima ir pasidžiaugti, ir paslaptimis pasidalinti, o kartais ir pasibarti. Esame viena didelė šeima, o šeimoje visko būna.

-Visuomenei vis dar baisiai atrodo senelių namai ir gyvenimas juose. Kuo gyvena ir ką veikia seneliai Jūsų globos įstaigoje? Kiek dabar turite gyventojų?

-Šiuo metu turime penkiasdešimt gyventojų iš įvairių Lietuvos vietų: Širvintų, Ukmergės, Vilniaus, Vilniaus rajono, Elektrėnų, Vievio, Telšių ir kt. Dažniausiai, jei žmogus nieko negirdėjęs apie mus, arba iš viso netekę susidurti su globos namais, turi išankstines nuostatas, tačiau turiu pastebėti, kad per tą laiką, kai dirbu valdytoju šiuose globos namuose, situacija pasikeitė. Žmones nebegąsdina patys globos namai, nes aplinka dažniausiai nuteikia maloniai, tačiau pats suvokimas, kad reikia palikti tau artimą, brangų žmogų artimajam būna skausmingas, kartais ir su ašaromis: kaip aš galiu atiduoti mamą, tėtį, kuris mane užaugino ir pan. Tenka atskirai bendrauti su tuo asmeniu, jį nuraminti. Laikas viską sudėlioja į savo vietas. Tačiau dažniausiai norintys apgyvendinti savo artimuosius, giminaičiai būna pasidomėję, susirinkę vienokią ar kitokią informaciją, girdėję atsiliepimus ir jau važiuoja nebe nežinion, o turėdami kažkokį vaizdinį. Malonu, kai skambina žmogus, na paskutinis atvejis, iš Marijampolės ir sako, kad girdėjau, jos pas jus labai gerai ir noriu apgyvendinti savo mamą. Geriausia reklama yra iš lūpų į lūpas.  Visada priimdvome ir kviesdavome artimuosius atvykti prieš apsigyvenant, apsižiūrėti, pasikabėti su jau gyvenančiais, kad jiems būtų ramiau palikti savo artimą. Dabar, esant pandemijai, situacija kitokia.

Mūsų gyventojai turi kasdienę veiklą pagal savaitės dienas, t.y., sakykim, pirmadienis skirtas rankdarbiams, antradienis šv. mišioms, ketvirtadienis apsipirkimui. Šalia tokių pagrindinių dienos veiklų, vyksta kasdieniai darbai: prausimasis, mankštos, pasivaikščiojimas, psichologo konsultacijos ir pan. Stengiamės kas mėnesį reguliariai suorganizuoti vienokią ar kitokią šventę, popietę, pasibuvimą, varžybas ir kt. Gyventojai mielai bendrauja ir užsuka į mano kabinetą pasidalinti rūpesčiais, išsiaiškinti vienokių ar kitokių pageidavimų, nusiskundimų. Džiaugiamės namelių gyventojų tarybos veikla, kur susirinkę išrinkti į šią tarybą gyventojai patys kelia klausimus, teikia pasiūlymus, išdėsto į juos besikreipiančių gyventojų pageidavimus. Žodžiu, pas mus gyvenimas nesustoja, o atvirkščiai, jei gyvenimo upės vaga buvo apkemsijusi, o tėkmė sulėtėjusi, tai mes stengiamės išvalyti tą vagą ir tėkmę pagerinti. Kiekvienas dirbame taip, tarsi gyventojai būtų mūsų artimieji, “prisimatuojame jų batus”, tada ir darbas nudirbamas nuoširdžiai, o ir patys gyventojai jaučia artumą, ryšį, pagarbą.

Ačiū, kad domitės mumis, mūsų veikla, mūsų gyventojais. 
P.S. rytoj švęsime pagyvenusių žmonių dieną šviežiausios nuotraukos taip pat skelbsime feisbuke.