Apie gedulą ir viltį
/ ANDRIUS NAVICKAS / Seimo narys /
Nepamenu, kai pirmą kartą sužinojau apie tremtis. Man regis, kad apie “miško brolius” išgirdau pirmiau. Tiesa, nors, pasakojant apie jų apsilankymus, nė karto neišgirdau žodžio “banditai”, apie juos buvo kalbama su užuojauta ir pagarbiai, tačiau, suprantu, mano giminė nebuvo karinga. Buvusius partizanus sutikau jau Argimimo laikotarpyje.
Na, o pasakojimai apie tremtį veikiausiai pradėjo smelktis per mamos giminės susitikimus. Suvažiuodavo daugybė dėdžių ir tetų, labai garsiai kalbėdavo ir jaučiau didžiulę bendrystės jėgą.
Nustebau, kai Kulautuvoje gyvenantis dėdė viešai pasakė, kad sunkiausia, grįžus, buvo su lietuviais ir jų priešiškumu..
Tada pradėjau dėliotis – sugrįžus? Kodėl apie sovietinę valdžią visi kalba ironiškai ir kaip apie kažką svetimą?
Mano mamos giminėje dvi tetos keliavo prie Laptevų jūros, kiti keliavo į Igarką ar dar kitur. Jau vėliau, tėtis prasitarė, kad jo tėvas, kaip politinis kalinys, keliavo į Vorkutą, iš kur po metų atėjo pranešimas apie mirtį.
Iki šiol man galvoje maišalynė ir negalėčiau atsakyti, kuo skiriasi įvairios tremties vietos. Jas visas apgaubia Sibiro sąvoka. Nors ir iš pasakojimų žinau, kad labai daug kas priklausė nuo to, kur patekdavai.
Iš viso mamos giminėje ištremtų buvo beveik dvi dešimtys vyrų ir moterų. Absoliuti dauguma grįžo, iškentę visus išbandymus. Tragiškiausia istorija – mano mamos brolis Gerutis, kuris dingo kažkur taigoje.
Tačiau visų sveikatas tremtis gerokai paveikė. Dėdžių, tetų, senelio veide mačiau ir ypatingą raukšlę, kurią turi tik tie, kurie iškentė tai, apie ką garsiai nekalbama, nes žodžiais to neperteiksi. Niekas po tremties nebegalėjo gtįžti namo. Giminė išsibarstė, bendra patirtis suaižėjo.
Nebuvau joks disidentas. Nebent nedideliuose dalykuose – nestojau į komjaunimą, važiuodamas į šachmatų varžybas, kai vaikščiodavome po miestelius, demonstratyviai priklaupdavau bažnyčioje, Vilniuje, kartu su močiute, eidavau į šv. Mikalojų, o Pirmai komunijai pasirengiau Kulautuvoje. Tačiau visada žinojau, kad okupacija yra laikinas dalykas. Tiesa, išsivadavimą įsivaizdavau, kaip ginkluotą sukilimą – Sąjūdžio “dainuojančios revoliucijos” sėkmė mane nustebino.
Ką šiandien man reiškia Vilties ir gedulo diena. Tikrą gedulą, jog buvo sudaužyta į schemas neįtelpanti tikrovė ir dar kartą istorija virto trauma, kurios padarinius jaučiame, net jei to nenorime pripažinti.
Viltis.. Jie mano dėdės ir tetos tai iškentė, kaip galiu sakyti, jog dabar per sunku, išbandymų per daug? Ir dar.. Dažnai didžiausi išbandymai yra ne išorėje, o viduje. Turiu galvoje ir tuos sovietinės Lietuvos gyventojus , kurie iš Sibiro sugrįžusius tautiečius neretai pasitiko prasčiau, nei jie buvo sutikti tolimame Sibire.
Nemėgstu pompastiškų minėjimu su proginėmis kalbomis. Kiekviena karta turi savo misiją ir savo kovą. Taip pat mes nesitenkame laiko, kada gimti, bet esame atsakingi už tai, kaip elgiamės tame laike, kuris mums skirtas. Juk didžiausias pralaimėjimas – prarasti žmogiškumą. Mano ištremti giminaičiai jo išvengė. Dėl to labai džiaugiuosi ir priimu tai, kaip įsipareigojimą.
“Juk didžiausias pralaimėjimas – prarasti žmogiškumą”
O nuo ko prasideda žmogiškumo praradimas, ar kada susimąstėte?
Turiu galvoje ir tuos sovietinės Lietuvos gyventojus , kurie iš Sibiro sugrįžusius tautiečius neretai pasitiko prasčiau, nei jie buvo sutikti tolimame Sibire.
Turiu galvoje ir tuos šiandieninius Širvintų gyventojus , kurie kitaip mąstančius neretai sutinka prasčiau, nei jie yra vertinami kitur šalyje.
Taip pat mes nesirenkame laiko, kada aktyviai gyventi, iki 2015m. ar dabar, bet esame atsakingi už tai, kaip elgiamės tame laike, kuris mums skirtas. Juk didžiausias pralaimėjimas – prarasti žmogiškumą.