1991 m. kovo 11-oji
Tos istorinės paralelės, tas Déjà vu jausmas apima stebint ir kartu išgyvenant Ukrainos žmonių kančią. Juk visa tai vyko ir su mumis, o dabar su ukrainiečiais. Tik su jais šiek tiek vėliau, bet identiškai. Viskas kaip ant delno…
1990 metų kovo 11-ają Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Nepriklausomybės aktą.
1991 metų rugpjūčio 24-ają Ukrainos Rada priėmė Nepriklausomybės deklaraciją.
1991 metų gruodžio 1-ają Ukrainos nepriklausomybės referendumas. „Taip“ pasako 92,3% rinkėjų.
1991 metų sausio 13-ają, mes, anksčiau pasirinkę vakarietišką ir euroatlantinę kryptį, anksčiau praliejome kraują.
1991 metų vasario 9-ają vyko visuotinė Lietuvos gyventojų apklausa (plebiscitas), kuriame į klausimą „Ar jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“, „Taip“ atsakė 90,47% rinkėjų.
2022 metų vasario 24 dieną, praliejamas ukrainiečių, nedviprasmiškai pasirinkusių vakarietišką ir euroatlantinę kryptį, kraujas.
Lygiai taip pat, kaip mūsų neišgąsdino Sausio 13-osios įvykiuose pralietas kraujas ir mes vasario 9-ają pasakėme „Taip“, tai lygiai taip pat ir ukrainiečių nepalaužė brutali jėga, ir jie po vasario 24-ają prasidėjusio užpuolimo dar labiau susitelkė, ir pasakė dar stipresnį „Taip“ europiniai ir euroatlantinei Ukrainai.
1991 metų kovo 11-ają šventėme pirmąsias Nepriklausomybės atgavimo metines. Liūdna, bet kartu ir džiugi tai buvo šventė. Džiaugėmės dėl Nepriklausomybės, džiaugėmės vasario 9-ają dar kartą pasakę „Taip“ referendume, ir kartu liūdėjome dėl sausio 13-ają pralieto kraujo ir jaunų nekaltų didvyrių gyvybių.
Siūlau prisiminti tuometinėje „Širvintoje“ publikuotą straipsnį.
*Tekste minint „Taip“, „balsavimas“ ir „urnos“, turima mintyje ką tik, vasario 9-ają įvykęs balsavimas(plebiscitas).
TS-LKD Širvintų skyriaus vardu, Virginijus Sarpauskas
Kovo 11-oji
Kiek rovė — neišrovė.
Kiek skynė — nenuskynė.
Todėl, kad tu — šventovė.
Todėl, kad tu — Tėvynė.
(Just. MARCINKEVICIUS)
Praėjo metai. Daugelis jau nebeprisimename, ką veikėme tą dieną, kokia ji buvo. Tik visi prisimename, kaip tąsyk laukėme prie televizijos ekranų, ką nuspręs naujai išrinktas parlamentas. Vardinis balsavimas, lemiamas sprendimas. Atgavę viltį, pajutę ryžtą širdyje, gal ne visi gerai suvokdami, koks svarbus dokumentu patvirtintas Nepriklausomybės faktas, pradėjome eiti link jos, iš lėto, žingsnis po žingsnio. Sovietams tapome aštria rakštimi, tad nenuostabu, kad iš ten pasipylė lavina baisių žodžių, sunkiai į padorumo rėmus betelpančių. Seni, girdėti, naudojami gąsdinimui ir prievartai, „ekstremistai”, „nacionalistai”, netgi „fašistai”. Pajutome, kad pastarasis itin veiksmingas: tiek metų mokyti neapkęsti fašizmo argi galime patikėti, kad žodžiai — politinis ginklas, ši kartą prieš mus atgręžtas. Nors, rodos, turėjome daugiametę praktiką, kaip viena sakoma, kita daroma… Tiesa, mūsų Nepriklausomybė ne visiems rakštis.
Štai apsilankiusio tėvų žemėje poeto L. Andriekaus mintys: „Mes ir už vandenyno girdime, kaip Lietuva žengia į laisvę ir laimę – girdime ir meldžiamės, kad Dievo ranka ją globotų bei laimintų”.
Faktinis Nepriklausomybės paskelbimas, be abejo, negalėjo viską pakeisti, Gal todėl tie, kurie tikėjosi, kad kitiems vėjams papūtus, iš karto viskas pasikeis, nusivylė, ne vieną apėmė depresija. O kiek pamokymų, kreipimųsi, pareiškimų priimta ir siųsta į Aukščiausiąją Tarybą! Tebesivadovaujant sovietiniais principais „valdžia privalo aprūpinti”, „aš tau kaip geram draugui…”, šokta ne tik kalbėti, bet ir niekinti parlamentarus, žūtbūt stengiantis įrodyti, kad Lietuva kitaip gyventi ir negalinti. Ir vis toliau grimztama į sovietinės sistemos purvyną: už savo darbelius neatsakau, jei aš valdžioje. Atrodo, paprastam žmogui pasidarė sunku susigaudyti: o gal iš tiesų reikia tik vieno dievuko plačia brežneviška krūtine (medaliai tilps) — ir viskas bus gerai. Per buities primityvumą, nuolatinius nepriteklius, ypač labai reikalingą prekių, per nuolatinę iškreiptą informaciją, užsipuolančią kiekvieną naują žingsnį, stengiamasi atitolinti nuo esmės, nuo svarbiausio. Nepriklausomybė nebūna dovana, katinas pelės iš nagų savo noru nepaleis, tad naivu tikėti Rytą geranoriškumu. Juk sukurstytos nacionalinės aistros pasitarnavo mūsų priešams. Pabandyta apginti brangiausią tautos palikimą — gimtąją kalbą, o kaip vykusiai sovietiniai ideologai panaudojo tai politinėje kovoje! Jeigu kas pabando nesutikti su komunistų nuomone, tuoj visi: „nėra demokratijos“, „persekioja”, „užsipuola”. Nepriminsiu, kaip buvo reaguojama į Sąjūdžio tarybos keliamas mintis… Tik skaudžiai nutvilkydavo mintis: nejaugi tokie akli, tokie kurti visi? Matydamas tas primityviausias grumtynes dėl kiekvieno daiktelio, kai vargšo ašaromis ašaroja visko pertekęs ir kantriai tyli šalia jo tas, kuriam iš tiesų sunkoka, imi galvoti: Lietuva, kada tavo dvasią pakelsim, kada pati būsi laisva, kada vergo nuolankumas ir savo gerojo dievuko garbinimas užleis vietą susiklausymui, tikrai erudicijai, kada išmoksi vertinti protą, ne jėgą?
Sausio 13-osios įvykiai daug kam atvėrė akis. Ar gali būti skaudesnės aukos? Viešpatie, nejaugi reikėjo Loretos mirties, tų vaikinų žūties, tos baisos visos tautos aukos, kad praregėtų aklieji? Ne visi praregėjo, oi ne.
Bet „supratau, kad Lietuva turi grumtis už laisvę, skaudžiai už ją kovoti, Gorbačiovas mums jos lengvai neduos”, skaitau penktoko G. G. sąsiuvinyje.
„Supratau,- kaip reikia savo Tėvynę mylėti, ir kaip daug yra kvailių, kurie tik juokiasi iš Lietuvos”‘ — rašo mergaitė Nataša.
Ką mes supratome, aiškiai parodė vasario 9-oji.* „Vyrai, taip norėčiau, kad būtumėt laisvi dar, kol mes nenumirsim”, — pasakė atėjusiems su urnomis mirtimi besivaduojanti mano Mama. „Dievulėliau, kaip Lietuva nugyventa: karvė ar arklys, net kvaila avis žino keltą į tvartą pareiti, o žmonės? Dar reikia agituoti už Nepriklausomybę… dievuliau, dievuliau”, — atsiduso senutė Konstancija Keturakienė.
Būkite ramios, senos mūsų Mamos, ilsėkitės ramiai jau išėję iš gyvenimo. Lietuvoje buvo aiškiai dar kartą pasakyta*: ji turi būti nepriklausoma, demokratiška valstybė. Tegu skaudžiai ne kartą klupsime, skaudžiai eisime į tiesą su didžiausiais prieštaravimais, kada matai, kaip teisingumą turintys įtvirtinti žmonės, teismų, policijos darbuotojai pamoko nusikaltusius, prisikurpusius turtų, pasistačiusius pilis ir burnojančius prieš Lietuvą, kaip išsisukti nuo atsakomybės, kaip vėl „valdžia, reiškia, viskas galima”… Ilgas kelias didelį tikslą. Ilgas ir sunkus. Kovo 11-oji buvo tik pradžią pradžia. Kiek laiko truks grumtynės su beirstančia Imperija, sunku pasakyti. Tik suprantama, kad už dirbančią, mąstančią, taurią, dvasingą Lietuvą teks kovoti gerokai ilgiau. Kovoti taip, kaip supranta ta lenkų tautybės moteris, įdėjusi j rinkimų* urną kartu su sprendimu „Taip” ir ši raštelį.
„Taip!!! 100-1000 kartų taip! Už laisvą Lietuvą!!!
Iš visos širdies norėčiau, kad visi kaip vienas balsuotų už mūsų laisvą Lietuvą! Kad aš galėčiau balsuoti už tūkstančius tų kvailių, kurie nusiteikę prieš savo Tėvynę! Koks jų protas? Kaip jiems, tiems begėdžiams, Gorbačiovo šunims liežuvis apsiverčia burnoti prieš savus!!!
Tegu Didis Dievas padeda mūsų valdžiai, tiems protingiems žmonėms, kurie taip sunkiai dirba, gerbiamiems V. Landsbergiui, Motiekai, Ozolui, Antanaičiui, naujajam premjerui. Tegu Dievas laimina, daug sveikatos, ištvermės taip sunkiame, varginančiame darbe linki pensininkė”.
Parašas, laiškas rašytas lenkiškai..
Arba kaip miela moteris Karubienė, atnešusi auką — 500 rublių nuo visos šeimos, nuo gyvųjų ir mirusiųjų šeimos narių.
„Taip”* Nepriklausomai Lietuvai. Ačiū Jums, gerieji žmonės. Ačiū toms močiutėms, kurios susirūpinusios Lietuvos likimu, atėjo pasakyti „Taip” dar iš vakaro, girdi, jei naktį jau numirs — gali trūkti balsų… Ačiū visiems. Jūsų dvasios stiprybė, jūsų protas ir apsisprendimas — didžiausia jėga, rami, santūri, bet galingesnė už tankus, pabūklus, sovietinės informacijos priemonių keliamą triukšmą. Ačiū. Kiekvieno širdyje Kovo 11-oji tartum Vasario 16-osios pakartojimas. Be triukšmo, be būgnų ir paradų. Šeimoje ramiai ir susikaupę pabūsime kartu, mąstysime ir dirbsime. Eisime į Lietuva.
Danutė MILIUKIENĖ, Sąjūdžio tarybos narė