Norime gyventi kaip Skandinavijoje? Kovokime su priežastimis, o ne padariniais

/ ANDRIUS NAVICKAS /

  Ar norėtume gyventi taip, kaip Skandinavijoje? Šiaurietiškas gerovės modelis šiandien yra labai patrauklus. Nors Skandinavijos valstybės nėra turtingiausios, bet jų gyventojai jaučiasi saugesni ir net laimingesni, nei daugumos kitų valstybių,.

  Taip pat esu atradęs taiklų Šiaurietiško modelio palyginima su kamane.

  Mokslininkai ilgą laiką sprendė galvosūkį, kaip kamanė gali skraidyti. Ji sunki, o jos sparnai nedideli, bet ji puikiai skrenda.

   Nors netrūksta kritikos, kad dideli mokesčiai Skandinavijos valstybėse turėtų demotyvuoti labiau stengtis, kad socialinė sistema išsikerojusi ir esą ugdo „išlaikytinių“ mentalitetą, skandinavai sugeba būti pavyzdžiu kitiems daugelyje sričių. Svarbiausia, kol daugelyje kitų regionų vis kartojama, kad išmintinga kur kas daugiau dėmesio skirti prevencijai, o ne kovai su padariniais, skandinavai jau ilgą laiką perėjo nuo teorijos prie praktikos. Todėl jų „kamanė“ ir sugeba gražiai skristi.

  Dar vienas dalykas – kol Lietuvoje buriasi protestuotojai, kurie menamai gina šeimas, skandinavai nesikiša į tai, ką žmonės veikia lovoje, su kuo vaikšto, susikabinę rankomis, bet stengiasi pasirūpinti tiek vaikais, tiek jų tėvais ir seneliais.

   Idant pasimokytume iš skandinavų, mums reikia svarbių pokyčių įpročiuose ir mąstyme. Tai nėra paprasta. Apie tai galima spręsti ir iš nemažos dalies visuomenės reakcijos į Seimo sprendimus.

  Pavyzdžių pateikti galima labai daug, bet apsiribosiu tik vienu. Lietuvoje vyrauja nevienareikšmiškas požiūris į smurtą. Pradedant nuo fizinių bausmių, auginant vaiką, taip pat posakiu – „muša, reiškia myli“ – kalbant apie sutuoktinių santykius.

  Kai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasiūlė priimti naują Apsaugoie nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakciją, būta daug pašaipių reakcijų. Esą, jei šeimoje smurtaujama, tai kaltas ne tik tas, kuris smurtauja, bet ir auka. Taip pat net buvo pasipiktinimo, kad, kovodami su smurtu, mes esą silpniname šeimos institutą, pažeidžiame autonomijos principą.

  Tokios reakcijos Šiaurės valstybėse sukeltų pasibaisėjimą. Skandinavijoje smurto užkardymas ir prevencija jau turi gilias tradicijas ir  teigiama, kad būtent nulinė tolerancija smurtui artimoje aplinkoje padėjo pasiekti lūžį socialinėje politikoje.

   Kodėl? Nes yra paskaičiuota, ką praranda valstybė dėl smurto. Turiu galvoje net ne tai, ko neįmanoma įvertinti pinigais – patirtą skausmą, pažeminimą, sužeistą orumo jausmą. Yra paskaičiuoti išskirtinai materialiniai nuostoliai, nes smurtą patiriančio asmens indėlis į bendrą gėrį labai sumažėja, smurtas veikia taip pat visą aplinką, o pagalba, „gesinant gaisrus“, kuriuos sukelia smurtas, kainmuoja labai daug.

   Autoritetingas tarptautinis  Ekonomikos ir taikos institutas bandė suskaičiuoti 2019 metais ir paskelbė šokiruojančią išvadą: tiesioginės ir netiesioginės ekonominės smurto išlaidos visame pasaulyje  siekia apie 8,3 trilijono JAV dolerių. Tačiau visas ekonominis poveikis yra dar didesnis – 14,1 trilijono JAV dolerių, kurie išleidžiami sveikatos priežiūros, socialinėms ir teisėsaugos paslaugoms, taip pat smurto prevencijos priemonėms apmokėti ir laikinai netekto darbingumo sukeltiems padariniams šalinti.

   Lietuvoje kasmet policija gauna dešimtis tūkstančių pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. Visi suprantama, kad pranešama tik apie mažumą smurto atvejų, nes vis dar daug moterų (dažniausiai jos tampa smurto aukomis) gėdijasi kreiptis pagalbos, bijo, kad susidurs su dar didesniu smurtu ateityje.  Naujoje įstatymo redakcijoje priimta pataisa apie orderį, kurį galima išduoti, norint užkirsti kelią smurto protrūkiui, kuris gina potencialią auką, o ne potencialų smurtautoją, yra labai svarbus žingsnis į priekį. Deja, žengti jį buvo labai sunku, nes nemaža dalis opozicijos nenorėjo girdėti kraupios statistikos ir sakė, kad esą smurtas artimoje aplinkoje – tai tik keli pavieniai atvejai.

   Šiaurietiško socialinio modelio stiprybė yra tai, kad čia suvokiama, jog socialinė politika turi būti traktuojama ne kaip vis didėjančių kompensacijų ir subsidijų mokėjimas, bet kaip investicija, šalinant priežastis. Tai nereiškia, kad Skandinavijoje neliko smurto, tačiau jo labai sumažėjo ir iš karto pradėjo kilti piliečių pasitikėjimo institucijomis indeksas, taip pat vis daugiau žmonių teigė, kad jaučiasi saugesni ir laimingesni.

   Neabejoju, kad skandinavai mums yra tikrai svarbus pavyzdys ir svarbu, kad čia gali sutarti visų ideologinių srovių atstovai.

   Tačiau įgalinančios, o ne tik kompensuojančios, socialinės politikos kelias dar ilgas. Jau pavyko pradėti Užimtumo tarnybos pertvarką, padėti pagrindus gerokai tvaresniam asmenų su negalia įtraukimo į visuomenę modeliui, kur kas daugiau dėmesio skiriama ir smurto prevencijai. Svarbu nepasiduoti niekuo nepagrįstiems gasdinimams, kad įgalinanti socialinė politika esą pernelyg kišasi į šeimų vidaus reikalus. Nepainiokime realaus rūpesčio ir pagalbos su kišimusi, nes, deja, labai ilgai apie paramą šeimą buvo kuriamos tik deklaracijos, kuriose buvo rašoma, kad „šeima turi būti vertybė“. Tačiau pačioms šeimoms tai padėjo ne daugiau, nei mokytojams deklaracija, kad esą netrukus pedagogo profesija taps prestižinė.

   LR Seimo narys Andrius Navickas dirba Žmogaus teisių bei Ateities komitetuose bei vadovauja Savižudybių ir murto prevencijos komisijai