Kokią pagrindinę žinią pasiuntė Seime priimtas kitų metų biudžetas?
/ ANDRIUS NAVICKAS /
Suprantu, kad kur kas populiariau aiškintis, kodėl Gabrielius Landsbergis būtent taip apsirengė vizito Kijeve metu, kurti psichologinės ir politinės paramos Majauskui grupes ir svarstyti, ar vilniečiai ne per dosniai sumokėjo už brangiausią šių metų tortą, tačiau aš vis tiek manau, kad svarbiausia metų pabaigos žinia – patvirtintas valstybės biudžetas kitiems metams. Norint daugiau stabilumo, tai padaryta dviem savaitėms anksčiau, nei įprasta. Patvirtintas santykinai nesunkiai ir natūralu klausti – kokią žinią jis pasiuntė visiems mums?
Pirmiausia tai, kad privalome būti realistais ir atsižvelgti į faktą: tenka veikti pasaulyje, kuriame siaučia didžiulė geopolitinė audra. Realizmas nėra pesimizmas ar pribrendusių reformų atisakymas, bet veikiau žinojimas- jei norime, kad laivas audringoje jūroje pasiektų tikslą, turime rūpintis laivo būkle, visų keleivių gerbūviu kelionės metu ir elgtis atsargiau, idant bangos vėjo neužmestų ant uolų.
Svarbiausia, jog, nepaisant daugybės išbandymų, Lietuva išlieka saugi ir galinti savo piliečiais pasirūpinti valstybė. Net jei tam, idant apsaugotume Lietuvos žmonių pajamas nuo agresyvios infliacijos ir energijos resursų kainų paiutpolkės, tenka skirti daugiau nei milijardą eurų. Visi suprantame, kad, jei turėtume galimybę tuos pinigus, kuriuos skiriame, kaip socialinę ir finansinę apsaugą kiekvienam Lietuvos gyventojui, skirti investicijoms į viešasias paslaugas, regionų atsigavimą, inovacijas ekonomikoje, galėtume kalbėti apie naują gyvenimo kokybę Lietuvoje. Kita vertus, labai svarbu, jog priimtas biudžetas yra triuškinantis atsakymas visiems kritikams ir žlugimo pranašams. Net ir labai sudėtingoje situacijoje Lietuvos valdžia žino, kaip apsaugoti valstybę ir žmones.
Keistai atrodo dejonės, kad keliamos pensijos, didinama minimali alga, kompleksas socialinių paslaugų ir įvairiausių finansinių pagalbos priemonių esą tik dalinai kompensuos infliacijos šėlsmą ir geopolitinių krizių padarinius. Be abejo, jog apie visai kitus dalykus diskutuotume, jei tektų veikti kitomis aplinkybėmis. Vyriausybei teko atrasti išmintingą balansą- kiek galime skolintis, nes būtina žmonėms padėti čia ir dabar. Teko veikti labai nedėkingoje situacijoje, kai Lietuva pati negali generuoti to energijos kiekio, kuris būtinas valstybės reikmėms. Nepaisant to, pagrindiniu Vyriausybės siekiu, sudėliojant biudžeto projekto detales, tapo įsitikinimas, kad krizę įveikti turime solidariai. Tik tada, kai solidariai elgsis valstybė, solidarumo galima bus tikėtis ir iš verslo, tai pat supratingumo iš visų piliečių.
Ar ne keista, kad, priėmus valstybės biudžetą, tiek opozicija, tiek, švelniai sakant, nelabai valdančiuoius mėgstantis Prezidentas, kalba ne apie kokias nors silpnas biudžeto vietas, bet galvoja, kaip išgelbėti Mykolo Majausko politinę karjerą?
Prisiminkite, kaip dar visai neseniai žurnalistai lenktyniavo niūriomis prognozėmis, kad sunkmetis taps mūsų valstybei, tarsi ledkalnis “Titanikui”. Būta daug priekaištų, kad Premjerė bei Finansų ministrė esą neturi jokio plano, kaip reaguoti. Pasirodė, kad planas yra ir tiek išsamus, jog visas biudžeto svarstymas būtų net nuobodus, jei ne Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko šou.
Tikrai gyvename neblogai ir pakankamai jaučiamės saugiai, jei daugiausia aistrų viešumoje kelia Vilniaus eglės papuošimo forma, Mykolo Majausko politinės kančios ir ministro Gabrieliaus Landsbergio megztinis vizito Kijeve metu.
Kalbant apie valstybės biudžetą, yra ir dar viena žinia. Nepaisant visų audrų ir to fakto, jog labai daug valstybės lėšų tenka skirti tam, kad žmonės galėtų susidoroti su sunkmečiu, vis vien keliaujame tikslo link, žengiame į priekį. Vyksta viešojo sektoriaus reformos, modernizuojama krašto apsauga, tačiau nesustoja ir proveržis atsinaujinančioje energetikoje bei vyksta inovacijos ekonomikos srityje, vis daugiau investicijų pavyksta pritraukti į regionus, stiprinamas savivaldybių savarankiškumas.
Jei viskas iš esmės gerai, tai kodėl dabartinės valdžios reitingai atrodo gana kukliai, pasitikėjimas Seimu ir Vyriausybe neauga? Reitingai yra vertingas “politinės temperatūros” matavimas. Tačiau patys reitingai negali patvirtinti ar paneigti kurios nors reformos poreikio. Tuo labiau, kad dauguma mūsų nemėgstame pokyčių ir tik paskui, kai jau pajuntame jų naudą, pradedame sakyti, kad esą visada jiems pritarėte.
Kitas dalykas – susidaro įspūdis, kad per pandemiją tiek prisikaupė nerimo, streso, jog visi gyvename įsitempę ir įtarūs, vyrauja neigiamos emocijos. Be to tiek viešai kartota, kad dabartinė valdžia nesusitvarkys su tokiais sudėtingais iššūkiais, jog neišvengiamai tokio įtikinėjimo nuosėdos liko.
Gal dar pamenate perspėjimus, jog, pakoregavus asmenvardžių įrašų tvarką asmens dokumentuose, sunyks lietuvių kalba, pakeitus Lietuvos gyventojų ir genocide tyrimų centro direktorių sustos visi laisvės kovų įstorijos tyrinėjimai, o šeimos subyrės, jei nebeliks ritualinio užkeikimo apie “tradicinių vertybių” svarbą. Dar iki metų galo turėjo išmirti ar bent mutuoti visi paskiepyti nuo koronaviruso. Aišku, jei iki tol jų nesugraužė medicininėse kaukėse esą besiveisiantys gyviai.
Šiuo metu Kinija vykdo ypatingai griežtą karantino politiką. Didžiąja dalimi todėl, jog neįvertino vakcinų svarbos. Tačiau netikiu, jog sulauksime nors vieno antivakserio atsiprašymo, jog pasidavė sąmokslo teorijoms. Kai tik valdžiai pavyksta išspręsti kurią nors sudėtingą problemą, protestuotojai ieško naujos temos, nes, panašu, kad protestas yra tapęs savęs įprasminimo būdu.
Tiesą sakant, vienas akivaizdžiausių atsakymų, kad, nepaisant visų išbandymų, viskas yra pakankamai gerai ir judame pirmyn, yra daugybė žmonių parduotuvėse, pasiruošimas šventiniam stalui, dovanų pirkimas, gausios rezervacijos šventiniam laikotarpiui pajūrio kurortuose. Ir, aišku, tai, kad, tikiu, galėsime susėsti prie Kalėdų bei Kūčių stalo.
Tai nereiškia, kad giminaičiai, susėdę prie šventinio stalo, neišsakys trafaretinių priekaištų valdžiai, tačiau, sąžiningai apsidairius, ir dar pažvelgus, kas vyksta kitur pasaulyje, dera pripažinti, kad turime kur kas daugiau dalykų, už ką galime Kūrėjui padėkoti. Net ir kažkiek už tai, kad turime valdžią, kuri atlaikė ir veda į priekį. Neabejoju, kad kitais metais atrasite už ką ją keikti Vyriausybę, tačiau šiemet tos moterys ir vyrai visai neblogai “pavarė”.
LR Seimo narys Andrius Navickas dirba Žmogaus teisių bei Ateities komitetuose bei vadovauja Savižudybių ir murto prevencijos komisijai.
