Apie laisvą mandatą, atsakomybę, maištą ir išdavystę politikoje

Seimo narys Andrius Navickas dirba Žmogaus teisių bei Ateities komitetuose bei vadovauja Savižudybių ir murto prevencijos komisijai

/ ANDRIUS NAVICKAS /

   Gruodžio pradžioje du Seimo nariai – Aidas Gedvilas ir Mykolas Majauskas paliko partijų, su kuriomis pateko į Seimą, frakcijas. Tokius procesus regime kiekvieną kadenciją, dažniausiai, kai pradeda artėti kurie nors rinkimai. Nenuostabu, kad ir A. Gedvilas ir M. Majauskas jau paskelbė, kad kandidatuos į Vilniaus merus.

  Abu parlamentarai paliko frakcijas, bet ne Seimą. Rinkimų kampanijoje jie ketina dalyvauti, būdami  Seimo nariais. Jei, kas labai tikėtina, jiems nepavyks laimėti trokštamo politinio prizo, abu jie ketina grįžti į parlamentą.

   Šiuo atveju iškyla mažiausiai dvi klausimų grupės. Pirma, abu parlamentarai frakcijas paliko susipykę ir įsitikinę, kad kolegos ignoravo Konstitucijoje įtvirtintą laisvo mandato principą, kuris įpareigoja kiekvieną Seimo narį priimti sprendimus, išskirtinai remiantis savo sąžine. Antra, abu parlamentarai Seimo mandatą įgavo, nepaisant to, kad pralaimėjo savo vienmandatėse apygardose. Jie buvo išrinkti todėl, kad pakankamas skaičius rinkėjų pasitikėjo partijų, kurioms jie atstovavo, sąrašai. Tai reiškia, jog sąrašų lyderiai  natūraliai tikisi, kad tie žmonės, kurie pateko į Seimą, kaip komandą, ir toliau veiks komandiškai. Kuriam nors parlamentarui pasitraukus iš frakcijos, dažnai kyla klausimas – ar nebūtų garbinga pasitraukti ir iš Seimo?

   Pabandysiu trumpai paaiškinti. Aš, kaip Seimo narys, iš tiesų turiu laisvo mandato principą ir negaliu būti persekiojamas už tai, kaip apsisprendžiu balsuoti. Seime priesaiką kiekvienas duodame asmeniškai, o ne kaip kurios nors grupės nariai. Dar vienas svarbus dalykas – kiekvienas Seimo narys laisvai pasirenka kuriai frakcijai sutinka priklausyti.  Jei manęs netenkina nė viena susiformavusi frakcija, lieku Mišrioje grupėje. Pastarojoje šiuo. Metu dirba trys parlamentarai: be Aido Gedvilo ir Mykolo Majausko, dar yra Mindaugas Puidokas.

   Kodėl svarbu priklausyti kuriai nors frakcijai? Nes būtent frakcijos formuoja valdančiąją daugumą, gauna kvotas komitetuose, komisijose, delegacijose ir ten deleguoja savo frakcijos narius.  Seimo Statute įtvirtinta frakcijų veikimo tvarka yra svarbi tuo, kad ji užtikrina, kad darbas komitetuose ir komisijose vyktų solidariai ir jame visavertiškai dalyvautų ir opozicija.

   Pavyzdžiui, Gedvilas tapo Aplinkos komiteto pirmininko pavaduotoju, nes į šias pareigas jį nusprendė deleguoti Darbo frakcija. Majauskas tapo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku, nes taip nusprendė TS-LKD frakcija.

   Prieš kiekvieną Seimo posėdį vyksta frakcijų pasitarimai, kuriuose jos tariasi, kaip derėtų balsuoti plenarinėje salėje. Kai esi Seimo narys, negali visų klausimų išmanyti vienodai gerai, todėl svarbu pasitarti su kolegomis, išgirsti jų argumentus.

   Ar parlamentaras turi teisę balsuoti kitaip, nei nusprendė frakcija? Be abejo. Tokie atvejai pakankamai dažni. Todėl ir frakcijos dažnai, išklausiusios skirtingus argumentus, nusprendžia, jog bus balsuojama „laisvai“. Tačiau yra ir itin svarbiais laikomu klausimu, dėl kurių frakcijoje nutariama balsuoti vieningai. Ar frakcijos narys gali nepaisyti ir tokio nutarimo? Taip. Tačiau neturėtume stebėtis, jei frakcija nusprendžia, kad tie nariai, kurie nepaiso bendrų nutarimų, nėra tinkamiausi frakcijos atstovai į svarbias pareigas.

   Pažvelkime į analogiją su futbolu. Yra labai talentingų žaidėjų, kurie nėra leidžiami į aikštę ne todėl, kad jie prastesni už tuos, kurie patenka į starto sudėtį, bet todėl, jog nesugeba būti komandos dalimi ir žaidžia pernelyg egoistiškai.

   Ar frakcijos keliami reikalavimai nariams pažeidžia laisvo mandato principą? Čia jau turi spręsti kiekvienas Seimo narys asmeniškai. Jei manau, kad frakcija kelia man nepriimtinus reikalavimus, esu laisvas iš jos pasitraukti.

   Ar pasitraukdamas iš frakcijos, su kuria, kaip komanda, buvo išrinktas į Seimą, parlamentaras turėtų pasitraukti ir iš Seimo? Tai būtų sveikintinas sprendimas, tačiau Lietuvoje nėra nei teisinio reikalavimo, nei tokios politinės tradicijos. Pasitraukę parlamentarai paprastai tvirtina, kad ne jie nuklydo nuo per rinkimus žadėtos krypties, bet visa frakcija. Taip pat paprastai tvirtina, kad pakankamai prisidėjo prie visos komandos sėkmės rinkimų metu, todėl turi moralinę teisę likti Seime.

   Žinau, kad kai kurios partijos net siekia sudaryti „garbės sutartis“ su sąrašo nariais, kuriose fiksuojamas pažadas, kad politikas, susipykęs su frakcija, pasitrauktų ir iš Seimo. Tačiau, teisiniu požiūriu, tokios sutartys neturi jokios įpareigojančios galios. Kaip ir labai daug kitų dalykų, politikų sprendimų vertinimas paliekamas potencialiems rinkėjams per eilinius rinkimus.

   Kai  kyla rimtos įtampos tarp atskirų parlamentarų ir frakcijų, dažniausiai prasideda komunikacinė kova dėl situacijos apibrėžimo: ar tai „maištas“, ar „išdavystė“. Maištauti ir kovoti už tai, kuo tiki, drąsu ir kilnu. Būti išdaviku – tikrai ne.

  Spėju, kad jau kovo mėnesį Vilniaus miesto rinkėjai pakankamai aiškiai atsakys ar Gedvilą ir Majauską jie vertina, kaip  „maištininkus“ ar kaip „išdavikus“. Prisipažįstu, nustebčiau, jei kuris nors iš jų rinkimuose gautų įspūdingą palaikymą.

  Žvelgiant iš Seimo vidaus perspektyvos, galiu tik apgailestauti dėl to, kad tokie vidiniai konfliktai mažina visos institucijos autoritetą ir nukreipia dėmesį nuo kur kas svarbesnių dalykų.

LR Seimo narys Andrius Navickas dirba Žmogaus teisių bei Ateities komitetuose bei vadovauja Savižudybių ir murto prevencijos komisijai.