Apie išbandymus, “skeletus spintoje” ir stiprybę judėti pirmyn

/ ANDRIUS NAVICKAS, LR Seimo narys /

  Gyvename audringame pasaulyje. Visai netoli mūsų, Ukrainoje, kasdien žūsta tūkstančiai žmonių. Įvairių tautybių, amžiaus, įsitikinimų. Vien todėl, kad Kremliaus komforte nuobodžiaujantys „dėdės“ įsijautė į Dievų vaidmenį.

  Neseniai teko matyti nerimą keliančios apklausos, vykdytos Rusijoje, duomenis. Dauguma šios šalies piliečių teigia, kad pritartų karinei operacijai Baltijos valstybėse. Esą tai būtų „istorinės tiesos atstatymas“.  Tai dar vienas įrodymas, kokia totali yra Putino režimo propaganda, kuri mus jau seniai pavertė priešais. Faktas ir tai, kad, net ir pasitraukus (ar likvidavus) Putiną, prireiks daug laiko, kol neigiama nuostata bus ištirpdyta.

  Todėl nėra perspaudimas, kai sakome, kad ukrainiečiai šiandien kovoja ir už mus. Vakarai paramai Ukrainai jau išleido milijardus, tačiau nepamirškime, kad tai niekada neprilygs visiems tiems nuostoliams, kuriuos jau dabar matome Ukrainoje.  Turiu galvoje vien materialinius nuostolius, neskaičiuojant žuvusių, sužeistų, suluošintų, paniekintų žmonių.

  Svarbiausia praėjusios savaitės žinia buvo tai, kad Suomija oficialiai tapo trisdešimt pirma NATO nare. Yra vilties, kad nereikės ilgai laukti, kol prie Aljanso prisijungs Švedija, o Ukraina turi puikias galimybes tapti trisdešimt trečiąja nare. Aišku, kai pasibaigs karas. Tačiau būtų svarbu, kad pakvietimo ji sulauktų jau Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime.

  Kodėl mums svarbi NATO plėtra? Nes formuojasi dvipolis pasaulyje, kuriame NATO yra svarbiausias skydas nuo Kinijos – Rusijos imperialistinių planų. Mums labai svarbu, kad Suomija ir Ukraina tampa savotišku buferiu, atskiriančiu mus nuo Rusijos ir  tai mus išlaisvintų nuo priedermės būti Aljanso rytiniu pakraščiu.

  Labai svarbu ir tai, kad praėjusią savaitę Lenkijoje susitiko Ukrainos ir Lenkijos prezidentai. Tikrai ne pirmą kartą, tačiau, regis, iki šiol niekada neskambėjo kalbos apie sąjungą. Tikiu, kad prie jos galėtume prisijungti ir mes. Tai reikštų, kad Liublino trikampis, simboliškai pratęsiantis  Abejų tautų respubliką, kuri, beje, savo laiku praleido šansą tapti Trijų tautų respublika, taps viena svarbiausių galybių Europoje. Galima drąsiai kalbėti, kad Vakarų Europos dominavimo laikas, panašu, baigiasi. Europoje turėsime bent keturis svarbiausius „žaidėjus“: Vokietiją, Prancūziją, Šiaurės valstybes ir Liublino trikampį.

  Tačiau, svajodami apie ateities Europą, pirmiausia turime padaryti viską, kad Ukraina laimėtų karą prieš Rusiją. Kuo šis karas ilgiau tęsiasi, tuo labiau sekina visus, tuo daugiau resursų pareikalauja. Aišku, Kremliaus politikai taip pat daro viską, kad drumstų gyvenimą Vakarų valstybėse, keltų vidines įtampas.

  Šiuo požiūriu, nedžiugina, kai įsiliepsnoja diskusijos ne dėl dabarties problemų sprendimo, bet dėl praeities šešėlių. Taip, turiu galvoje informaciją apie tai, kad, kuriantis Sąjūdžiui, ekonomistas Gitanas Nausėda stojo į sovietinę komunistų partiją.

  Kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, man buvo aštuoniolika. Tad gyvenau santykinai „švelnaus“ sovietmečio sąlygomis. Tačiau atsimenu spaudimą stoti į komjaunimą. Man buvo paaiškinta, kad tai sprendimas, kuris labai svarbus mano būsimai profesinei karjerai. Atsilaikiau ir tuo džiaugiuosi, Tačiau nesiruošiu smerkti tų, kurie pasirinko kitaip. Tad pats faktas, kad Nausėda nusprendė, kad jo karjerai palankiau būtų būti komunistu, man neatrodo keistas. Dabartinis Prezidentas neatrodo, kaip žmogus, kuris galėtų atlaikyti aplinkos spaudimą.

  Komunistais buvo ir Algirdas Brazauskas ar Dalia Grybauskaitė. Suprantu, kad yra tik vienas skirtumas – Nausėda kažkodėl, nusprendė šį faktą slėpti. Na, o kai valstybės vadovas turi ką slėpti, jis tampa pažeidžiamu. Beje, labai kvaila šiuolaikinių technologijų amžiuje galvoti, kad tokius faktus galima nuslėpti. Neskoningai atrodo ir savęs pozicionavimas, kaip aktyvaus „sąjūdiečio“. Tačiau visa tai paties Prezidento ir jo rinkėjų reikalas. Man svarbiau, kad Prezidentas sakytų tiesą, neslėptų jokių „skeletų spintoje“ ir niekas negalėtų jo šantažuoti.

  Išklausiau Prezidento paaiškinimą. Būtų visai jautru ir suprantama, jei nebūtų jį sugundęs piktasis, ir nebūtų jis pradėjęs kalbėti apie tai, kad yra medžiojamas konservatorių ir esą visa tai tėra kerštas jam. Stop. Konservatoriai tikrai neparašė už Nausėdą prašymo priimti į komunistų partiją ir neliepė jam slėpti šios informacijos. Gal jau pats metas Gitanui Nausėdai prisiminti, kad, kandidatuodamas į Prezidentus, žadėjo statyti tiltus tarp politikų, o ne perimti Gražulio kalbėjimo būdą.

  Tikiuosi, kad daugiau jokių „skeletų“ ar Šešėlių“ nesutrikdys mūsų pasiruošimo Vilniaus viršūnių susitikimui. Galbūt ir pavasaris jau įsitvirtins.

  Nors vis dar gyvename karo kamuojamame pasaulyje, vis dar sugebame graužti vienas kitą, tačiau praėjo dar vienas išbandymas – žiema, kuria taip grasino Putinas. Labai svarbu, kad Kristaus Prisikėlimas mums nebūtų tik sotus pavalgymas, grožintis margučiais, bet mūsų viduje atsirastų kur kas daugiau vilties, tikėjimo ir meilės.

  Nepaisant maro (pandemijos) ir karo bei infliacijos (kažkiek galime sieti su badu), gyvename ir einame į priekį. Nėra paprasta, bet, neabejoju, kad turime istorinį šansą būti ne istorijos statistais, bet kūrėjais.