Apie šeimos svarbą

/ LR Seimo narys ANDRIUS NAVICKAS /

   Išmintinga paramos šeimai politika yra itin svarbi gyvybingos ir stiprios valstybės prielaida. Šeima yra ta pamatinė aplinka ir svarbiausias atsinaujinimo ir tvarumo šaltinis.

Nemanau, kad tokiam teiginiui kas nors prieštarautų. Kita vertus, ginčai „dėl šeimos“ šiandien yra tapę aršiausiomis politinėmis batalijomis ir dažnai taip yra ir dėl to, kad dažnai vieni kalba „apie ratus“, o kiti – „apie batus.“

   Štai „maršistų“ vadas pareiškia, kad, valiai mitinguoti sunykus, imsis politinės partijos projekto. Esą svarbiausi kuriamo politinio darinio tikslai yra trys „ne“: partnerystės įteisinimui, Stambulo konvencijos ratifikavimui ir genderizmo idologijai.

   Ar yra prasmės ginčytis su „kryžiaus žygio už tradicinę šeimą ir moralę“ dalyviais? Deja, tai tas pats, kas įrodinėti, kad juoda katė nėra kalta, kad mus ištinka nesėkmės.

Apmaudu tik tai, kad manipuliuojama absoliučiai daugumai mūsų labai brangiu žodžiu „šeima“. Neretai net apskritai bandoma primesti absurdišką dilemą: ar tu „už“, ar „prieš“ šeimą?

Tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju, ką reiškia būti „prieš“? Tuo labiau, kad ir tie, kurie viešai įsipareigoja laikytis celibato, gyvenimo šeimoje svarbai skiria ugningus pamokslus.

Svarbu pabrėžti ir elementarų faktą, kad „šeima“ nėra kažkokia abstrakcija ar aklinai uždaras atomas. Tai unikalios ir kartu persipinusios įvairių kartų gyvenimo istorijos. Tai svarbiausia „žmogiškumo mokykla“, kuri, deja, dažnai suteikia ne tik besąlygiškos meilės įgūdžius, bet ir sudėtingas traumas ir skausmą.

   Mano įsitikinimu, išmintinga šeimos politika yra tokia, kuri padeda atsiskleisti ir stiprėti kiekvienam šeimos nariui, taip pat stiprina šeimą, kaip bendruomenę, kas itin svarbu, puoselėjant pamatinius solidarumo, subsidiarumo ir bendrojo gėrio principus visuomenėje.

   Jei norime vykdyti išmintingą paramos šeimai politiką, turime ne kovoti su „juodomis katėmis“ (partneryste ar Stambulo konvencija etc.), bet padėti šeimoms išlikti darniomis ir kūrybiškomis bendruomenėmis, auginant jų imunitetą smurto virusui, lygiateisiškumo, tarpusavio pagarbos svarbos supratimą.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamos toms šeimoms, kurios susiduria su specifiniais iššūkiais. Pavyzdžiui, negalios, sunkios ligos, įvairiais sudėtingais socialiniais išbandymais ar netektimis. Šeimos gerovė labai priklauso nuo viešų paslaugų prieinamumo ir kokybės. Pradedant švietimo, baigiant medicinos, sveikam gyvenimui palankios infrastruktūros paslaugoms. Taip pat itin svarbu, kad būtų suteikta galimybė visiems šeimos nariams derinti profesinę veiklą ir įsipareigojimus šeimoje – ar tai būtų vaiko auginimas ar buitiniai darbai.

Ar šiandien Lietuva gali būti vadinama šeimos stiprėjimui palankia valstybe? Galiu drąsiai sakyti, kad judame šia kryptimi. Tačiau laukia dar labai daug darbų ir išbandymų.

Pavyzdžiui, padedant keisti ilgamečius stereotipus ir didinant lygiateisiškumą šeimoje, tirpdant smurtą lyties atžvilgiu, bandant užkirsti kelią tam, kad skyrybų procesai tampa „karu dėl vaikų“, kuriuose pastarieji tampa didžiausiomis aukomis.

  Dar gerokai turime stiprinti viešąsias paslaugas, geriau „sukalibruoti“ ir plėsti socialinę- psichologinę pagalbą šeimoms.

   Labai daug darbų laukia, formuojant veiksmingą slaugos namuose sistemą, drąsinant šeimas patikėti, kad pagalbos paieška yra ne “paralaimėjimas”, bet brandus žingsnis. Tiesa, ne mažiau svarbu, kad visos pagalbos šeimoms priemonėms egzistuotų ne tik “popieriuje”.

   Tikiu, kad prie santykių darnos ir brandos ilgainiui prisidės ir nuoseklus socialinis emocinis ugdymas.

   Esu įsitikinęs, kad partnerystės institutas ir Stambulo konvencijoje numatytas didesnis dėmesys smurto artimoje aplinkoje problemos sprendimui tik prisidėtų prie šeimai palankesnės aplinkos stiprinimo. Daug daugiau, nei pastangos atrasti „tobulą“ ar net „vienintelį“ šeimos modelį ir jį norint nustatyti „iš viršaus“.

Kažkodėl dažniausiai apie „meilę šeimai“ postringauja tie, kurių santykiuose matome ne vieną skaudų „bankrotą“. Galima būtų sakyti, kad nesėkmės moko branginti to, ko neteko, tačiau keisčiausia, kad savo nesėkmių patirtį jie kažkodėl nori paversti kitų represavimu ir moralizavimu.

  Baigiu, dar kartą pakartodamas, kad šeima yra svarbi. Ne pati sąvoka, ne jos „gynimo“ deklaracijos, bet ta reali tikrovė, kurioje mokomės būti, pasitikėti, mylėti ir priimti vienas kitą.