Ugnius Pauliukonis: labai džiugu matyti, kad menas nepraranda galios skatinti dialogą
Ugnius Pauliukonis – pianistas, edukatorius bei šiuolaikinės muzikos ,,SONO ensemble” vadovas. Pianistas yra tarptautinių konkursų laimėtojas, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos festivalių dalyvis ir kuratorius, šiuo metu gyvenantis Škotijoje.
– Kaip manote, ar pianistas(ė) formuoja visuomenės, žmogaus ir žiūrovo vertybes?
– Pianistas ar pianistė kaip ir bet kuris muzikas ar visuomenėje matomas žmogus, menininkas turi absoliučią galią nuomonės formavimui tiek neigiamos, tiek ir teigiamos. Šiuo atveju pianisto įrankis yra jo atliekama muzika per kurią jis gali atskleisti skirtingų kultūrų tradicijas – ar tai būtų lenkiškasis polonezas, austrų valsas ar Vidurio Azijos tradicinė musulmonų daina, aranžuota fortepijonui. Žinoma, kad viskas priklauso nuo atlikėjo publikos dydžio – kuo platesnė auditorija, tuo didesnė atlikėjo įtaka. Muzikai, kurie turi sukūrę pakankamai platų klausytojų ratą, kaip ir socialinės medijos influenceriai, gali įtakoti ne tik visuomenėje klausomą muziką, bet ir visuomenės nuomonę ar net pakeisti tam tikras kultūrines sroves ir įvesti teigiamų/neigiamų socialinių pokyčių. Tačiau svarbu atsiminti, kad žmonės yra skirtingi ir jų reakcija į pianisto/atlikėjo veiklą bus skirtinga, absoliučiai priklausoma nuo klausytojo/žiūrovo charakterio, nuotaikos ir socialinių pažiūrų.
– Kokią realybę matote šių dienų mene ir kultūroje?
– Matau įvairialypę, atspindinčią globalizacijos ir migracijos padarinius… Visais laikais žodis Kultūra ir tai, kokius klausimus kultūros atstovai nagrinėjo, buvo siejami su socialinėmis, politinėmis problemomis. Taip pat jaučiu didelį protrūkį lyčių nelygybės ir etninių problemų sprendimui, taip pat ir klimato kaitą atspindinčius darbus. Labai džiugu matyti, kad menas nepraranda galios skatinti dialogą tarp skirtingų religijų, pažiūrų bei kultūrų žmonių.
– Kas Jums yra kultūra?
– Kultūra, tai yra neatsiejama tam tikros bendruomenės ar tautos tapatybės dalis. Kultūra, tai yra būdas formuoti tam tikrą socialinį žmonių ryšį. Tai kartu yra ir žmonių pasaulėžiūros, kūrybos, idėjų ir vertybių išraiškos būdas.
– Kokią atsimenate fortepijono mokytoją Eiliną Stropaitę?
– Mokytoja buvo be galo religinga, nepraeidavo nė vieno konkurso ar koncerto be Mokytojos maldos. Nusivesdavo ji mus (savo mokinius) kur tyliau į kokio koridoriaus galą ir melsdavosi, kad gerai viskas praeitų pasirodymo metu. Visur nešiodavosi bibliją, skaitydavo ją laisvu metu… Bendrai paėmus, ji buvo labai rūpestinga – savo vaikų neturėjo, tad jos mokiniai buvo jos vaikai, o ji – mūsų antra mama. Dirbo ji labai daug ir labai kruopščiai, per atostogas, vasarą, žiemą – kiaurus metus. Į darbą ateidavo pirma, o išeidavo paskutinė. Manau, kad jos pavardė atitiko jos charakterį – stropi ta Stropaitė buvo.
– Kuo sužavėjo Jus Eilina Stropaitė?
– Buvau aš mažas kai pirmą kartą mane tėvai nuvedė pas ją, tai nelabai ką atsimenu iš pirmo mūsų susitikimo, nors vėliau pastebėjau, kad ji buvo valios žmogus, lengvai nepasiduodavo, galėdavo už save pakovoti, labai drąsi moteris buvo.
– Kas Jums yra lietuvio tapatybė?
– Lietuva dar labai jauna šalis, na, o mūsų kultūrinis paveldas labai stipriai buvo nuniokotas sovietų, tad labai žaviuosi Lietuvos dinamiškumu ir mokėjimu prisitaikyti prie aplinkos. Manau, kad lietuva dar ieško savęs ir stato savo identitetą, tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad labiausiai džiaugiuos lietuvių valia ir galimybe labai greitai susivienyti, kas labai stipriai pasireiškė Rusijos karo prieš Ukrainą pradžioje ir iki dabar.
– Kokius iššūkius patyrėte karjeros pradžioje?
– Kaip ir kiekvienoje srityje, dažniausiai sutinkami iššūkiai yra pastovumo ir atkaklumo išlaikymas. Muzikiniame pasaulyje yra labai didelė konkurencija, labai daug atmetimo ir nepriėmimo, dėl to yra labai daug žmonių, kurie pasuka visai kitu keliu ir daro kažką kitą. Pasukti kitu keliu yra visiškai normalu ir priimtina, bet tai tik parodo, koks tas muzikinis/meninis kelias yra sunkus ir, kad ne kiekvienas tam yra sutvertas.
– Ką galite pasakyti apie savo miestą kuriame gyvenate? Kokį norite jį matyti?
– Gyvenu Škotijoje, Glasgow mieste. Čia atsikrausčiau praeitą gruodį, dėl to dar nesu visiškai pilnai susipažinęs su miestu, bet galiu tvirtai pasakyti, kad Glasgow architektūra ir kultūrinis gyvenimas yra išskirtiniai. Jungtinė Karalystė kaip šalis šiuo metu pergyvena kultūrinį pasikeitimą, tad šalies šiaurė po truputi vis gauna daugiau ir daugiau dėmesio bei finansinės paramos visomis prasmėmis. Manau, kad Glasgow po dešimties metų bus pasaulinė kultūros, finansų, politikos, bei kultūrų sostinė.
-Ar skaitote menininkų pasisakymus projekto „[Ne]Sustojusi kultūra“ ,,Facebook“ ir ,,Instagram“ puslapyje? Ar tai Jus motyvuoja?
– Taip, pastebėjau labai daug buvusių mokyklos draugų pasisakymų, kolegų pasisakymų. Visi jie be galo įdomūs ir išskirtiniai.
P.S. Interviu publikuojamas autoriui leidus.