Kalbiname kandidatus į LR Seimą

/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /

   Šiandien VRK viešoje erdvėje dar nėra paskelbtų visų kandidatų, kurie kandidatuos Molėtų – Širvintų apygardoje. Randu tik šešias pavardes, nors, mano žiniomis, jų yra vienuolika vienmandatininkų ir dar kažkiek daugiamandatininkų. Kad nieko neapeičiau ir neignoruočiau, viešai kreipiausi į VISUS kandidatus, kandidatuosiačius  atstovauti mūsų rajono žmonėms ir paprašiau atsakyti į keletą klausimų. Kreiptis asmeniškai negalėjau, nes ne visi kandidatai yra paskelbti viešai, tad būčiau nenorėdama, bet vis tik ignoravusi kai kuriuos jų. O leidinys… Tikėtina, kad bent prieš rinkimus kandidatai domisi, kuo gyvena rajono gyventojai ir radę kvietimą pasisakyti, tą ir padarys.

   O klausimai buvo tokie:

1. Trumpai prisistatykite
2. Ką esate nuveikęs visuomenės labui? (Savo aplinkoje)
3. Jūsų požiūris į asmeninę politikų atsakomybę priėmus netinkamą sprendimą ir patyrus valstybinei įstaigai nuostolį. Ar tokiu atveju tarnautojas privalo iš savo lėšų kompensuoti patirtus nuostolius?
4. Dabar itin populiaru ginti skriaudžiamus gyvūnus. Kokie sprendimai, Jūsų manymu, galėtų išspręsti tokių problemų nebuvimą?
5. Mažosios rajonų mokyklos. Gyventi ar negyventi? Jūsų nuomonė apie dviejų klasių mokymą vieno mokytojo ir kitus aspektus.
6. Sveikatos apsauga. Kaip spręstumėte medicinos prieinamumą kaimui?

Primename, „Krašto žinios“ neagituoja nė už vieną kandidatą. Mūsų tikslas, kad rinkėjai pažintų kandidatus ir patys nuspręstų, kuriais patikėti.

   Atsakymus pateikiame tokia tvarka, kokia juos gavome. Norintys atsakyti į klausimus, vis dar gali tai padaryti – straipsnis bus papildytas.

VALENTINAS STUNDYS

(Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai)

1. Esu Valentinas Stundys. Širvintų kraštas- mano gimtasis rajonas, kuriame prabėgo šviesiausi mokykliniai ir studijų laikai. Čia tėvų namai. Po lituanistikos studijų pradėjau mokytojo darbą Molėtų rajone. Atgimimo Sąjūdis įtraukė į visuomeninę-politinę veiklą. Dalyvavau dr. M. Lukšienės vadovaujamos grupės, parengusios pirmąją Lietuvos švietimo koncepciją, veikloje ir kituose švietimo kaitos darbuose. Tapau mokytoju ekspertu, švietimo vadybos ekspertu. Vadovavau savivaldybės kultūros ir švietimo skyriui, 4 kadencijas buvau renkamas Molėtų rajono meru, dirbau Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku, vadovavau Seimo Etikos ir procedūrų komisijai.
2. Buvau aktyvus Molėtų Sąjūdžio dalyvis, su bendraminčiais rajone įsteigėme pirmąją Sąjūdžio grupę, kraštotyrininkas ( įkūriau Videniškiuose kraštotyros muziejų), dažnai ir šiandien moderuoju susitikimus su menininkais ir politikais, esu literatūrinės K. Umbraso premijos komisijos narys, rašau istorinius, publicistinius straipsnius į vietos ir nacionalinę mediją, priklausau asociacijai „Talka kalbai ir tautai“ ir t.t.
3. Taip, žala turi būti atlyginta ir išieškota iš ją savo veiksmais sukėlusio tarnautojo. Valstybės kontrolė jau seniai ragino taisyti įstatymus, kad būtų įtvirtinta atsakomybė už padarytą žalą vykdant administracinę veiklą- už neteisėtus atleidimus iš darbo, neteisėtus priedus prie atlyginimų, ne pagal paskirtį panaudotas biudžeto lėšas… Pamenam, kad po ilgo teismų maratono dėl buvusio VRM ministro R.Palaičio neteisėto sprendimo atleisti Valstybės tarnybos departamento vadovą ir sprendimo atlyginti materialinę žalą, Konstitucinis Teismas 2018 metais paskelbė, kad visi turi atlyginti savo veiksmais padarytą žalą. Po to Seimas papildė Valstybės tarnybos ir kitus įstatymus, kuriuose įtvirtino realią materialinę atsakomybę tarnautojams ir pareigūnams, savo veiksmais padariusiems žalos valstybei.
4. Matome, kad kai kurie merai suskumba pasireklamuoti tokiais atvejais kaip gailestingi sargai, tačiau iki tolei net piršto nepajudina. Taigi pirmiausia visuomenės neabejingumas- kaimynai ir vietos valdžia (seniūnai, jų talkininkai seniūnaičiai), atsakingos institucijos turi nedelsdami reaguoti. Antra. Atgrasymo būdas yra ne simbolinės, o kur didesnės baudos už tokį „verslą“ ar asmens elgesį. Trečia. Reali pagalba gyvūnų teisių gynėjams, dabar dirbantiems daugiausia savanorystės pagrindais.
5. Demografinės padėties kaita iš dalies savaime išsprendžia mažų mokyklų ateities klausimą. Svarbiausia yra ugdymo kokybė ir šiuolaikinio švietimo sąlygų užtikrinimas. Net ir nedidelėse mokyklose yra sukuriamos geros mokymosi sąlygos ir pasiekiama puikių rezultatų. Šiandien įtvirtintas toks teisinis mokyklų finansavimo mechanizmas, kad savivaldybės, kaip mokyklų steigėjos, gali, įvertindamos situaciją, demografines ir teritorijos raidos prognozes, susisiekimo tinklą, specialistų poreikį ir tėvų lūkesčius, tokias mokyklas išlaikyti, kurti įvairius struktūrinius variantus- daugiafunkcinius centrus, mokyklų skyrius ir pan. Kuo mažesnis vaikas, tuo mokykla turi būti arčiau jo gyvenamosios vietos.
6. Covido pandemija paaštrino medicinos paslaugų prieinamumą visoje Lietuvoje, ypač kaimuose. Net nėra abejonių, kad pirmiausia turi būti užtikrintas šeimos gydytojų prieinamumas ir pasiekiamumas. Praktikoje susiklosto įvairius variantai: kuriami gyvenvietėse ne tik šeimos gydytojų kabinetai, bet organizuojamas ir mobilus jų darbas, siekiant padidinti paslaugų prieinamumą atokesnių teritorijų gyventojams. Iki šiolei nėra ministerijos aiškios politikos dėl mažų savivaldybių ligoninių ateities: tai norima jungti, tai restruktūrizuoti į slaugos ligonines. Logiškiausia būtų regioniniai ligoninių tinklai, jas perprofiliuojant, išlaikant geriausias kiekvienos įstaigos paslaugas, sustiprinant kitas, užtikrinant jų pasiekiamumą. Tam reikalingas Sveikatos ministerijos ir savivaldybių aktyvus darbas ir pasirengimas: nevalia nieko keisti, tam nepasiruošus, neįvertinus pokyčių naudos žmonėms.

PETRAS ČIMBARAS

(Darbo partija)

1. Esu LR Seimo narys antrąją kadenciją. 2012 – 2016 m. buvau išrinktas vienmandatėje Molėtų – Švenčionių apygardoje, 2016 – 2020 m. – vienmandatėje Molėtų – Širvintų apygardoje. Esu LR Seimo Peticijų komisijos pirmininkas, LR Seimo Kaimo reikalų komiteto narys, LR Seimo Etikos ir procedūrų komisijos narys. Dirbdamas LR Seimo nariu betarpiškai bendrauju su gyventojais, esu komunikabilus, atsakingas, konkretus, neskirstantis žmonių, pasiruošęs visuomet jiems padėti.
2. Kartu su vietos valdžia, o ir savo asmenine iniciatyva, daug pastangų įdėta „užstrigus“ keliems labai svarbiems projektams. Tai socialinių būstų daugiabučio statybos, baseinas, sporto stadiono įrengimas. Tik konstruktyvių pokalbių su ministrais, Premjeru, Vyriausybės kancleriu pavyko pasiekti, kad didelės investicijos pasiektų Širvintų kraštą, ir kad rajono savivaldybei nereikėjo prisidėti milijoninėmis lėšomis įgyvendinant projektus. Aktyviai dalyvauju renginiuose, kurių metu bendrauju su gyventojais, išklausau jų siūlymus, problemas. Esu aktyvus sporto renginiuose, bendruomenių veikloje, neatsisakau padėti – esu rėmėjas, globėjas, dalyvis.
3. Ši problema turi dvi medalio puses. Visų pirma, klaidos neturi būti daromos ar priimami staigūs, neišdiskutuoti sprendimai su politiniu ar kitokiu atspalviu. Jeigu valdininkai priiminėtų išdiskutuotus, suderintus su visuomene ir sąžiningus sprendimus, kurie būtų naudingi visuomenei, nereikėtų ir asmeninės atsakomybės. Tačiau pas mus dažnai savivaldybės (ne išimtis LR Seimas) priima sprendimus, kurie nepateisina žmonių lūkesčių, poreikių. Tokiu atveju turi būti asmeninė atsakomybė. Antra, priėmus įstatymą dėl privalomos tarnautojo atsakomybė, valstybės tarnyba taps dar labiau nepatrauklesnė. Vienintelis ir teisingiausias sprendimo būdas šioje situacijoje – sąžinė, išdiskutuoti sprendimai, savivaldybių tarybų kompetencija ir atsakomybė.
4. Šioje kadencijoje LR Seime buvo ženkliai sugriežtinta atsakomybė už gyvūnų nepriežiūrą, žiaurų elgesį su jais. Numatoma ir baudžiamoji atsakomybė už pakartotinus pažeidimus, ir laisvės atėmimas iki vienerių metų. Kaip rodo dabartinė situacija, įstatymai galioja ne visiems. Griežtinti įstatymus galima, bet ar baudų didinimas duos apčiuopiamų rezultatų? Turi būti didesnis visuomenės indėlis fiksuojant, informuojant atsakingas tarnybas apie galimą žiaurų elgesį su gyvūnais, jų nepriežiūrą. Tokie faktai nebūna nepastebėti, tereikia neabejingos visuomenės, veiklių atsakingų institucijų. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas buvo svarstomas ir LR Seimo Kaimo reikalų komitete, sukurta darbo grupė, diskutuota su gyvūnų globėjais, visuomenininkais. Pats buvau vienas iš išvadų rengėjų.

Mano siūlomo projekto tikslas buvo atkreipti dėmesį ne tik į šunų keliamą triukšmą, bet ir dėl gyvūnų nepriežiūros ar žiauraus elgesio su jais. Dar ir dabar manęs klausia gyventojai, kodėl šis labai reikalingas projektas iki šiol neišvydo dienos šviesos. Tuokart LR Seime iš šio projekto buvo išsityčiota, jis atmestas, o dabar išaiškinus ne vieną atvejį Lietuvoje, susijusį su gyvūnų išnaudojimu, žiauriu elgesiu, visi lipa „ant bačkos“, skuba teikti panašius projektus, piktinasi, gūžčioja pečiais, kodėl tokių situacijų nebuvo galima išvengti.

5. Nuolat blogėjanti demografinė situacija mūsų šalyje neišvengiamai įtakoja nepopuliarius sprendimus uždaryti ugdymo įstaigas. Ko pasigendu sprendžiant šias problemas? Tai aiškios LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos strategijos. Dėl vienos kaimo mokyklos planuojamo uždarymo raštu kreipiausi į ministrą A. Monkevičių, siūlydamas, kad visa švietimo sistema priklausytų valstybei, nes patys svarbiausi darbai ir atsakomybė gula ant šalies savivaldybių „pečių“. Sprendimas uždaryti mokyklas irgi yra savivaldybių žinioje, o vietos valdininkai eina lengviausiu keliu – dėl per brangaus išlaikymo mokyklų duris uždaryti paprasčiausia. Esu prieš uždarymą – neturėtume žiūrėti tik į finansinius resursus, bet atsižvelgti į mokyklos bendruomenių, vietos gyventojų interesus ir prašymus. Juk uždarius mokyklas, tos vietos bendruomenės yra pasmerkiamos vegetuoti. Kol nebus už švietimą atsakinga viena institucija, toliau tvyros chaosas, situacija nesikeis. Jungtinės klasės irgi ne išeitis, nes nukenčia mokymosi kokybė. Todėl finansavimas ugdymui ir ūkiniams reikalams turi būti skiriamas ministerijos lygmeniu.
6. Šioje srityje taipogi reikalingos permainos. Pirminės sveikatos priežiūros centrų finansavimas priklauso nuo prisirašiusių gyventojų skaičiaus, o ligoninės gauna lėšas už suteiktas paslaugas. Tokia situacija įsisenėjusi, dešimtmečiais neieškoma kitokių išeičių. Reikėtų sekti Estijos, kitų šalių pavyzdžiu, kur palaipsniui optimizuotos įstaigos, o mes įsikibę laikomės didžiulių įstaigų pastatų, korpusų. Nieko nekeičiant, nepriimant sprendimų, ligoninės pačios užsidarys. Sprendimo būdas – rajoninės ligoninės turi tapti didžiųjų miestų ligoninių filialais – paslauga turi atkeliauti pas žmogų, o ne atvirkščiai. O rajono ligoninėse turi būti ne tik didinamas paslaugų kiekis, bet tobulinamos ir plečiamos esamos paslaugos. Pavyzdžiui, puikiai reabilitacijos paslaugos išvystytos Molėtų ligoninėje, išplėtotos slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos Širvintų ligoninėje ir t.t. Buvo ydinga praktika, kuomet rajonų ligoninėms liepta susimažinti skyrius, o paskui tuo pasinaudojant pareikšti: nėra paslaugų – nėra pinigų… Tai kur LR sveikatos apsaugos ministerijos strategija ir vizijos? Būtina mažinti biurokratinį aparatą, perimti šias įstaigas savo žinion. Ne kartą dabartiniam ministrui siūliau imtis veiksmų – ne uždaryti mažąsias ligonines, bet jos turi tapti didžiųjų ligoninių filialai.

LAURYNAS GOLOVČIANSKIS

(Lietuvos valstiečiai ir žalieji)

1.Esu Laurynas Golovčianskis, gimiau Vilniuje. Man 39 metai. Ūkininkauju savo senelių gimtinėje Širvintų r. Gelvonų seniūnijoje. Myliu savo kraštą, jo atkaklius žmones, norėčiau prisidėti už kovą dėl oraus, sveiko žmogaus gyvenimo kaime ir mieste. Kandidatuoju Molėtų – Širvintų apygardoje daugiamandatėje nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos.

2.Visada svajojau savanoriauti ir padėti labiau pažeidžiamiems žmonėms, manau šiai svajonei bus lemta išsipildyti kai turėsiu šiek tiek daugiau laiko, nes šiuo metu didžiąją dalį skiriu šeimai, mažiems vaikams.

3.Kiekvienas atvejis individualus. Tik tokiu atveju jei nuostoliai atsirado dėl tyčinės nusikalstamos veiklos. Į sunkiai valdomus procesus turėtų žaibiškai ir principingai reaguoti LR specialiųjų tyrimų tarnyba.

4. Visų pirma reikia diegti gėrio pradų šeimoje ir švietimo sistemoje nuo pat ankstyvos vaikystės, noro rūpintis gyvūnėliais ir visais silpnesniais už save. Manau nereikia iš karto gąsdinti susidorojimu ir nepakeliamomis baudomis, daugeliu atveju reikia nuolatinės kontrolės ir ištiesti nuoširdžią pagalbos ranką.
5. Jei nėra geresnės išeities, pradinėse klasėse galimas ir dviejų klasių mokymas vieno mokytojo. Pokario metais iš taip mokytų žmonių išaugo nemažai žymių visuomenės veikėjų. Viskam reikia tik noro ir užsispyrimo.
6. Sveikatos profilaktikai galimos ir mobilios medikų grupės su atitinkama įranga, rimti susirgimai turėtų būti gydomi tik gerai įrengtuose medicinos centruose.

ALGIRDAS SYSAS

(Lietuvos socialdemokratai)

1. Esu nuoseklus kairiųjų pažiūrų politikas. Tai reiškia, kad man nėra svarbesnio intereso nei visuomenės interesas, kurį ir ginu. Vilniaus universitete įgijau ekonomisto diplomą, Vilniaus politechnikume – radioelektroniko specialybę. Beveik 20 metų dirbau gamyboje, daug metų skyriau profsąjungoms, paskutinį dvidešimtmetį – Seimo narys. Daug metų sportuoju – dalyvauju orientavimosi, bėgimo ir ištvermės varžybose.

Laimingai vedęs, kartu užauginome sūnų ir dukrą, džiaugiamės 3 anūkais. Mūsų poilsis ir malonumai – muzika, teatras, dailė.

2. Seimo nario darbas – įstatymų rengimas ir leidyba, tad šioje veikloje patenku į aktyviausių dešimtuką. Didžioji dalis įgyvendintų siūlymų – socialinių ir darbo santykių, socialinio draudimo, lygių galimybių įgyvendinimo ir kt. srityse. Didžiuojuosi, kad inicijavau ir dalyvavau rengiant daugelį svarbių žmogui ir valstybei teisės aktų – Darbo Kodeksą, Valstybinio socialinio draudimo pensijų, Gyventojų pajamų mokesčių ir kt. teisės aktų. Pripažįstu, kad tai sunkios darbo sritys, nes rūpestį žmogumi dažnai gožia rūpestis valstybės stiprinimu, verslo skatinimu, ir, deja, privilegijų tvirtinimu.
3. Vienareikšmis atsakymas – taip, turi atsakyti. Šis klausimas aktualus Širvintų savivaldybėje, kur po valdžios pasikeitimo buvo neteisėtai atleisti keliasdešimt darbuotojų. Nors jie laimėjo teisminius ginčus ir prisiteisė tūkstantines sumas, jos išmokėtos ne iš žalą padariusių asmenų kišenės. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje buvo vos keli atvejai, kai buvo pasielgta principingai ir buvo išsireikalauta atlyginti žalą iš ją padariusių asmenų.
4. Tai dažniausiai pusiau šešėlinio verslo nusikaltimai. Toks verslas turi būti tinkamai prižiūrimas. Ženklinimas (čipavimas), veisyklų registras, neišvengiama ir griežta atsakomybė už pažeidimus. Dar praeitoje kadencijoje socdemai siūlė ženklinti naminius gyvūnus, buvo priimtas įstatymas, bet prieš rinkimus, deja, buvo atšauktas. Manau, kad tai buvo klaida, nukentėjo viešasis interesas.
5. Esu mokytojų ir mokinių pusėje, reikia sudaryti deramas sąlygas mokyti ir mokytis. Nukenčia rajonų moksleivių mokymo kokybė ir prastėja pažymiai. Tai rodo ir prasti šiųmečių abitūros egzaminų rezultatai – tik 4 proc. miestelių ir kaimo mokyklų abiturientų pasirinko matematikos egzaminą. Manau, kad visuomenės interesas – išsilavinęs žmogus, ir neturi būti taip, kad vieni privilegijas gauna kitų sąskaita.
6. Pasisakau prieš vykdomą sveikatos įstaigų reformą. Paslaugos turi likti arčiau žmonių. Turi būti užtikrintas gydymo prieinamumas nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.

AUDRIUS ILGEVIČIUS

(„Laivė ir teisingumas“)

1. Gimiau Molėtų rajone, Joniškio miestelyje, mokytojų šeimoje. Mama Valerija dirbo geografijos mokytoja, o tėtis Jonas – kūno kultūros mokytoju. Turiu du brolius – Saulių ir Giedrių. Baigęs Molėtų r. Joniškio vidurinę mokyklą studijavau tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, kuriame įgijau geografijos ir kūno kultūros mokytojo specialybę, sporto magistro kvalifikacinį laipsnį. 2005 m. Mykolo Romerio universitete įgijau teisės magistro kvalifikacinį laipsnį. Teko dirbti tiek privačiame, tie viešame sektoriuje – dar studijuodamas pradėjau dirbti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Mokymo centre, vėliau – ėjau bendrovės generalinio direktoriaus pareigas, ir nuo 2005 m. dirbu Nacionalinėje mokėjimo agentūroje prie Žemės ūkio ministerijos, šiai dienai einu Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjo pareigas. Nuo 2015 m. esu išrinktas Molėtų rajono savivaldybės tarybos nariu. Nuo 2015-2019 m. ėjau Molėtų rajono savivaldybės tarybos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininko pareigas. Nuo 2019 m. einu Molėtų rajono savivaldybės tarybos Rajono plėtros, verslo ir investicijų komiteto pirmininko pareigas. Esu Lietuvos grindų riedulio federacijos valdybos narys, partijos „Laisvė ir teisingumas“ valdybos narys. Esu projekto „Nedelsk“ tam tikruose vietovėse iniciatorius ir vykdytojas, organizuoju čempionatus, renginius, turnyrus, varžybas, seminarus, vedu mokymus. Pomėgiai – sportas, žvejyba, kelionės. Patirtis ir vertybės: profesionalumas, veržlumas, pažangumas, skaidrumas, teisingumas, veikimas išvien ir orientacija į žmogų. Stengiausi, stengiuosi ir stengsiuosi, kad sprendimai būtų skirti žmonių gerovei.
2. Aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje. Paminėtina mano organizuota akcija „Nedelsk“, kurios metu Molėtų mieste ir rajone buvo atliekami nemokomi patikrinimai dėl krūties vėžio, suteiktos onkologų nemokamos konsultacijos. Organizuoju įvairius renginius tiek jaunimui, tiek vyresnio amžiaus žmonėms, skatindamas užimtumą, bendravimą bei fizinį aktyvumą. Taip pat paminėti tradiciniai renginiai kaip „Paplūdimio tinklinio turnyras, skirtas Lietuvos Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai paminėti“, kurios metu buvo vykdomos ne tik rungtys, bet ir dedama rekordinė – 36 kv. m. dydžio Vyčio dėlionė, krepšinio turnyras „3×3“, grindų riedulio turnyrai bei čempionatai, kuriuose dalyvauja dalyviai iš visos Lietuvos. Organizuoju akcijas „Gražūs namai“, kurių metu gyventojai gauna nemokamai dažų. Minėtos akcijos dėka gyventojai pagražino savo gyvenamąja aplinką, ji tapo malonesne gyventi. Inicijuoti klausimai dėl eismo saugos. Siekdamas stiprinti ir plėsti Molėtų mieste ir rajone smulkųjį verslą, parengiau sprendimų projektus, pvz. dėl prekybos vietų įteisinimo, dėl vietinės rinkliavos lengvatų už leidimo išdavimą prekiauti ar teikti paslaugas taikymo, kad būtų sudarytos palankios sąlygos smulkiam verslui vykdyti veiklą, išsaugotos, sukurtos darbo vietos bei stabdyti augančią bedarbystę.
3. Pagal Konstituciją, inter alia konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, jeigu valstybės pareigūnai, inter alia valstybės politikai, netinkamai įgyvendindami jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus, neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaro materialinę ir (arba) moralinę žalą asmenims, tokie jų veiksmai negali būti tapatinami su pačios valstybės (jos institucijų) veikimu (neveikimu), žalą padarę valstybės pareigūnai, inter alia valstybės politikai, turi nustatytąja tvarka atsakyti už savo veiksmus, dėl kurių atsirado žala t. y. turi atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Nors pagal Konstituciją valstybė galimybę įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau šiai dienai matyti, kad ši galimybė arba nenaudojama, arba retai naudojama, paprasčiausiai neveikia mechanizmas, todėl manau reikėtų aiškiau reglamentuoti šį institutą, kad būtų prievolė valstybei išsiieškoti iš tų valstybės politikų žalą.
4. Gaila, kad problemos pastebimos, tik tada, kai jos būna padariusios žalos. Pirma, reikia stiprinti gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą pagal kompetenciją vykdančių institucijų darbą (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos, savivaldybių administracijos ir kt.) bei jų tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Antra, laikas griežtinti bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais. Trečia, būkime visi dar aktyvesni, sąmoningesni, atsakingesni.
5. Esminė tautos ir visuomenės išlikimo greitai besikeičiančiame pasaulyje garantija – augančiųjų kartų švietimas, nuolatinis visuomenės kvalifikacijos lygmens kėlimas. Nors regionuose mažėja gyventojų skaičius ir gimstamumas bei ganėtinai didelės mokinių emigracijos (kartu su tėvais) skaičiaus, tačiau savivaldybės atliekančios mokyklų tinklo pertvarką neturėtų drastiškai uždarinėti mokyklų, ugdymo institucijų tinklo optimizavimo klausimais savivaldybės turi tartis su vietos bendruomenėmis, kad mokiniams būtų užtikrinama derama ugdymo kokybė, mokytojams – geros darbo sąlygos, o tėvams neatsirastų papildomų nepatogumų. Jau esant neišvengiamai situacijai, kai tenka mažinti mokyklų tinklą, savivaldybės turi vykdyti nuoseklų mokyklų pertvarkos planą t. y. mažas mokyklas reorganizuoti į didesniųjų mokyklų skyrius. Ne vieną kartą teko diskutuoti su pedagogų bendruomene bei mokiniais, ir prieita nuomonės, kad klasių jungimas turi įtakos mokinių ugdymo kokybei.
6. Kiekvienas žmogus turi teisę į sveikatą. Esminė sąlyga šiai teisei įgyvendinti – kiekvienam piliečiui prieinama sveikatos priežiūra, nepaisant amžiaus, gyvenamosios vietos, statuso ir kitų veiksnių. Sveikatos apsaugos sistemos sąranga turi užtikrinti Lietuvos žmonių pasitikėjimą šia sistema. Pacientas, medikas, infrastruktūra – yra esminiai šios sąrangos aspektai. Sveikatos apsaugos politika turi būti peržiūrėta per paciento pirmenybės prizmę. Paciento patekimo pas šeimos gydytoją, pas konsultuojančius specialistus, planinei hospitalizacijai laikas turi būti sutrumpintas iki minimumo. Paciento naudai ir gydytojo darbo palengvinimui turi būti ryžtingai mažinama administracinė našta gydytojams. Didžioji pacientui skirto laiko dalis turi būti skirta mediko bendravimui su pacientu bei apžiūrai, o ne dokumentų pildymui. Akivaizdesnis tapo skirtumas tarp didžiųjų sveikatos priežiūros centrų ir regioninių sveikatos priežiūros įstaigų ir jų teikiamų paslaugų efektyvumo. Būtina regioninių ligoninių pritaikymo tam tikroms, joms būdingoms paslaugoms bei aukštesniam šių paslaugų pasiekiamumui peržiūra. Kaimo gyventojams yra svarbus ir teritorinis arba komunikacinis sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas susijęs su susisiekimo galimybėmis, t. y. atstumu iki gydymo įstaigos, viešojo transporto prieinamumu ir laiku, per kurį pacientas pasiekia sveikatos paslaugas teikiančią įstaigą. Kai kuriems kaimo gyventojams viešasis transportas visiškai nesuteikia galimybės nuvykti iki sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios institucijos. Todėl reikia ne tik gerinti ie efektyvinti pirmojo ir antrojo lygio paslaugų prieinamumą, bet ir mažinti administracinę naštą gydytojams, pertvarkant viešąjį transportą taip, kad būtų sudarytos galimybės kaimo gyventojui nuvykti iki gydymo įstaigos.

GINTAS UMBRASAS

1.Esu inžinierius, bet daugiametė veiklos patirtis – valdymas, ekonomika, politika ir labai smulkus specializuotas ūkis Alantos apylinkėje. Aktyviai dalyvavau rengiant įvairius Šalies programinius dokumentus, pavyzdžiui  Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva – 2030“, konsultavau virš dešimties savivaldybių komunalinių atliekų tvarkymo, vandentvarkos ir kitais „karštais“ klausimais, dalyvavau organizuojant įvairių savivaldybių valdomų įmonių veiklą, moku skaičiuoti visuomeninius pinigus.

2.Esu nuoseklus aplinkos apsaugos propaguotojas, nuosekliai šią veiklą jau vykdau virš  40 metų ir tada, kai tai buvo nemadinga: rašiau straipsnius, knygas organizavau renginius, protestus ir t.t. Esu vienas iš kelių iniciatorių, kurie organizavo ir įsteigė 2011 metais politinę partiją „Lietuvos žaliųjų sąjūdis“, kuri nuo 2012 – „Lietuvos žaliųjų partija“. Daug dėmesio ir veiklos skiriu vietiniam turizmui populiarinti, prieš dvidešimt vienerius metus su draugais įsteigėme Vilniaus sporto ir turizmo klubą „Regata“, kuris jau 20 metų rengia Vilniaus regatą, kurioje šiemet dalyvavo 337 žmonės ir 178 laivų ekipažai. Aktyviai dalyvauju Lietuvos darbdavių konfederacijos veikloje, būdams šiuo metu jos viceprezidentu, nuosekliai ginu smulkaus verslo, ypač regionuose klausimus. Padedu kaimynams daugeliu buitinių ir kitais klausimais.

3.Dalyvaudamas kai kurių savivaldybių sprendimų paruošimo ir priėmimo procese, pastebėjau, kad metai iš metų pas mus Šalyje stiprėja „baudimo“ kultūra, ją propaguoja daugumas valdančiųjų ir tai labai mėgsta gatvės politikai, kuriems neteko priimti jokių svarbesnių visuomeninių sprendimų. Tai kuria situaciją, kai tarnautojai ypatingai stengiasi nesuklysti, nepažeisti procedūros nes bijo bausmės ir todėl nemąsto apie naujus kelius, inovacijas.

O žmonijos patirtis rodo, kad tobulų sprendimų nėra, laikui praėjus visada gali pasakyti, kad buvo galima geriau, ir dėl to mes kai visuomenė patyrėme nuostolių. Todėl valstybės tarnautojus nuo tokios tiesioginės atsakomybės reikėtų saugoti, pavyzdžiui drausti jų socialinę atsakomybę. Sakote brangu, bet pigi valdžia dažniausiai reiškia prastą valdymą. Aišku tai netaikytina tiesiog vagystėms, piktnaudžiavimui. Bet klaidos baimė stabdo progresą, o tuo pačiu mūsų gyvenimo gerėjimą.

4.Gyvūnų problemos sprendimas tai visų pirma, tarnybos(bų), kuriai priklauso tuo rūpintis normalus funkcionavimas. Šiuo metu ši tarnyba tiesiog ignoravo šią veiklą arba net šildėsi „nematydama“ kaip veikia pilkoji zona. Teisinė bazė, kaip dažnai atsitinka Lietuvoje, yra aplenkusi mūsų institucijų administracinius gebėjimus ir kasdienines tarnautojų nuostatas. Kita, tai visuomenės švietimas ir auklėjimas, nes barbariško elgesio su gyvūnais daug pasitaiko ir mūsų buitinėje aplinkoje.

5.Vaikams mokykloje reikia sukaupti ne tik žinių bet ir socialinių įgūdžių. Vienas mokytojas kelios neskaitlingos klasės – tai vargo sprendimas. Mes turtinga valstybė ir turėtume sutelkti pastangas, kad visi vaikai pasiektų pilnavertes mokyklas, turėtų šiuolaikinę infrastruktūrą, žaistų komandinius žaidimus, susitiktų su įvairiais mokytojais. Visų pirma turi būti vaiko interesas, o ne mūsų noras sutaupyti, išsaugoti….

6.Pandemija parodė, kad absoliuti gydymo paslaugų koncentracija, neneigiat kokybės ir kainos aspektų, nėra tobuliausias sprendimas ir tai aiškus ženklas, kad turime vystyti ir regionuose esančias gydymo įstaigas. Žinant, kad mus supa geri gamtiniai ištekliai daugelio ligų gydimui, turėtume daugiau gydymo įstaigų specializuoti pagyvenusių žmonių ar chroniškų specifinių susirgimų gydimui, ypač skatinant medicininį turizmą. O pašalinti tą problemą, kad pagyvenęs ar socialiai remtinas žmogus ne visada gali nuvykti ir patekti pas gydytojus, turėtume tvarkydami dvi problemų grupes registracijos, eilių laikymosi gydymo įstaigose ir tobulindami pavėžėjimo paslaugas, kaip vieną iš socialinių paslaugų, kurių senstančiam vienišų žmonių kaimui labai reikia, ypač  jas derinat tarp žinybų sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų.

NERIJUS BAKASĖNAS

Esu Nerijus Bakasėnas. Gimiau 1972 m. Širvintose. Čia praleidau vaikystę ir jaunystę: 1978 m. pradėjau mokytis 1-ojoje vidurinėje mokykloje, nuo 1983 m. – 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Ją baigiau 1990 m. ir įstojau į Kauno technologijos universitetą. Deja, dėl asmeninių aplinkybių mokslų nebaigiau. 1993 m. išvykau dirbti į užsienį. Dirbau Lenkijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Rusijos Kaliningrado srityje.

2000 m. grįžau į Lietuvą, pradėjau dirbti žurnale „Trademark Lithuania“. 2002 m. tapau šio žurnalo vadovu, po metų pradėjau vadovauti reklamos, renginių organizavimo ir leidybos įmonių grupei. 2015–2018 metais dirbau statybos sektoriuje. Šiuo metu dirbu reklamos, SEO (reklama internete) srityje.

Turiu dalyvavimo verslo investiciniuose projektuose, visuomeninėse ir verslo organizacijose patirties. Domiuosi visuomenės ekonominio ir kultūrinio gyvenimo kaita, kokybės gerinimo veiksniais. Esu aktyvus, iniciatyvus, komunikabilus, atkaklus, kruopštus, siekiantis užsibrėžto tikslo, reiklus sau ir kitiems, atsakingas. Esu kūrybiškas, imlus naujovėms, mėgstu generuoti idėjas, nevengiu iššūkių.

Ką esate nuveikęs visuomenės labui? (Savo aplinkoje)

2002–2014 metais  savo lėšomis leidau leidinius, skirtus populiarinti Lietuvos vardą pasaulyje. Leidiniuose pristatėme įmonių, politikos, ekonomikos  ir kultūros gyvenimo aktualijas ir aspektus. Rėmiau kultūrinius ir socialinius renginius, kino festivalius, parodas, projektus bei menininkus. Teikiau verslo konsultacijas, siūlymus dėl namų renovacijos, energijos taupymo, energetikos atnaujinimo, alternatyvių šaltinių naudojimo ir diegimo, naujausių alternatyvios energijos inovacijų pritaikymo statybos srityje, investicijų.  Pristatydamas projektus, siekiau atkreipti dėmesį į problemas, optimizuoti valdininkų darbą, taupyti valstybės lėšas, pagerinti žmonių gyvenimo kokybę. Šios  inciatyvos buvo įvertintas VPPAR (Vilniaus prekybos, pramonės amatų rūmai) verslo apdovanojimu. Taip pat dalyvauju labdaringoje veikloje, jau penktus metus bendradarbiauju ir padedu vienai neįgaliųjų socialinei įmonei.

Jūsų požiūris į asmeninę politikų atsakomybę priėmus netinkamą sprendimą ir patyrus valstybinei įstaigai nuostolį. Ar tokiu atveju tarnautojas privalo iš savo lėšų kompensuoti patirtus nuostolius?

Manau, kad asmeninė atsakomybė privalo būti taikoma, o tas, kas yra atsakingas už padarytą žalą, nuostolius privalo atlyginti. Bet kuriuo atveju neteisinga, kai visiems mums, mokesčių mokėtojams, tenka sumokėti už konkretaus valdininko konkrečias klaidas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu, valstybės tarnautojų atsakomybė yra numatyta, tik labai retai taikoma. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad  įstatymai Lietuvoje dažnai geri, bet jų įgyvendinimas vis dar priklauso nuo to tų, kas juos skaito. Ir čia vėl derėtų kalbėti apie skaitančiųjų atsakomybę.

Tema apie asmeninę atsakomybę apskritai yra labai plati. Atsakomybė visada yra susieta su veikimu, t. y. su tam tiktais veiksmais arba su neveikimu, kai privaloma veikti. Visi vadovai, aišku, turėtų suvokti, kad atsakomybė už bet kokį įstatymo pažeidimą gresia ne tik jų vadovaujamoms įmonėms, bet ir jiems patiems. Tačiau tą turi įsisąmoninti ir aukščiausių institucijų, tarp jų ir Seimo, nariai, nes kol kas Lietuvoje įprasta, kad atsakingas Seimas, Vyriausybė, Savivaldybė, Departamentas, bet juk ten veikia arba neveikia konkretūs žmonės. Ir kiekvienas jų asmeniškai turėdamas pareigą veikti ar neveikti, sąmoningai priimdamas sprendimus, turi prisiimti  tiek garbę už puikias idėjas, tiek atsakomybę, jei idėja, darbas pasirodė netinkami ar juo labiau kažkas dėl to patyrė žalą.

Dabar itin populiaru ginti skriaudžiamus gyvūnus. Kokie sprendimai, Jūsų manymu, galėtų išspręsti tokių problemų nebuvimą?

Tai  labai svarbus vertybių klausimas. Ši problema tikrai neatsirado per vieną dieną. Prisiminkime lietuvių tautosaką… Kaip bebūtų gaila, nuo seno, ypač kaimuose, šuo buvo tik padaras ant grandinės namams saugoti, katinas – pelėms gaudyti, o arklys sunkesniems  darbams nudirbti. Šiandien situacija, ypač miestuose, tikrai geresnė – gyvūnas tampa šeimos nariu, draugu, kompanionu. Tačiau, kaip bebūtų gaila, gyvūnai vis dar neretai yra  kaimynų nesantaikos „atpirkimo ožiais“, degradavusių piliečių ar apsvaigusio jaunimo žiaurumo liudininkais ir aukomis,  „verslininkų“ įkaitais.

Manau, neginčijama, kad gyvūną skriaudžiantis žmogus turi emocijų valdymo sutrikimų, jis piktas dažnai „ant viso pasaulio“, o auka renkasi silpnesnį, tą, kuris negali apsiginti, jam trūksta atjautos, sąmoningumo.

Ką galima čia padaryti? Išskirkime du dalykus. Pirmiausia, reikia didinti žmonių sąmoningumą, pradedant savo asmeniniu pavyzdžiu ir baigiant nevyriausybinių organizacijų darbu, akcijomis, projektais. Būtina „šviesti“ žmones –  kuo daugiau apie šias problemas kalbėti, rodyti, diskutuoti, mokyti, aiškinti. Kitas svarbus dalykas – būtina reikalauti iš atsakingų institucijų, kad jos atliktų savo darbą – stebėti, kontroliuoti, esant būtinybei imtis numatytų įstatymuose priemonių gyvūnų gerovei užtikrinti. Gaila, bet dažnai jų darbas prasideda tuomet, kai jau per vėlu…

 Tuo pačiu norėčiau pabrėžti, kad nors gyvūnų gerovės klausimas neabejotinai  svarbus,  labai norėtųsi tokio paties dėmesio (savanorių, nevyriausybinių organizacijų, politikų, žiniasklaidos) ir kitoms socialinėms problemoms: globos įstaigų veiklai, senolių ir vaikų gerovės užtikrinimui, skurdo, socialinės atskirties mažinimui.

Mažosios rajonų mokyklos. Gyventi ar negyventi? Jūsų nuomonė apie dviejų klasių mokymą vieno mokytojo ir kitus aspektus.

Pritarčiau tam, ką parodė dar 2017 Valstybės kontrolės tyrimas, kuris nustatė, kad mažų mokyklų finansavimas yra didelė našta biudžetams, be to mažos klasės, tarp jų ir jungtinės, neužtikrina gerų rezultatų – dažniausiai tokių mokyklų mokinių rezultatai prastesni ne tik už ES vidurkį, bet  net Lietuvos mastu.

Priežasčių, matyt, yra ne viena: kaip bebūtų gaila, bet tokiose mokyklose „ypatingai stengiamasi“ išlaikyti kiekvieną mokinį – ne paslaptis, kad mokinių, turinčių vienokių ar kitokių specialiųjų poreikių daugėja, tačiau tokio tipo mokyklose (klasėse) tiesiog nėra galimybių šiems mokiniams padėti – niekas neskirs jiems papildomai mokytojo padėjėjo ar kito specialisto etato. Be to, ypač tokiose klasėse turėtų dirbti ypatingai profesionalūs mokytojai, gebantys su skirtingų gebėjimų ir šiuo atveju, skirtingo amžiaus vaikais siekti kokybės, o šiuo metu  galiojanti mokytojų atestacijos tvarka neįpareigoja mokytojų pasitikrinti, ar jų darbas ir veiklos rezultatai atitinka kvalifikaciją – todėl daugeliu atveju „viskas plaukia pasroviui“. Be to, manyčiau, kad vaikas turi mokytis tokioje klasėje, kurioje jis turėtų į ką lygiuotis, jis turi turėti galimybę socializuotis, dalyvauti ne tik formalioje veikloje, bet ir turėti galimybę išreikšti save neformaliojoje švietimo veikloje.

Jei kalbėtume apie tai, ar visas  mažas mokyklas reikėtų uždaryti, vienareikšmio atsakymo, turbūt, nėra. Pasidomėjus galima, matyt, atrasti ir gerų pavyzdžių – mažų mokyklų, kuriose „verda gyvenimas“, jos yra viso miestelio ar kaimo traukos centru, randa būdų įtraukti bendruomenę, tačiau pats – jungtinis mokymas“, greičiausia turi daugiau minusų nei pliusų.

Taigi, kiekviena konkreti „maža“ mokykla – konkretus atvejis. Reikėtų žiūrėti, kokia ten ugdymo kokybė, kokios sąlygos šiuolaikiškam ugdymui, kokia aplinka, koks mikroklimatas.

Sveikatos apsauga. Kaip spręstumėte medicinos prieinamumą kaimui?

Centro partijos-tautininkų programoje numatyta, jog partija yra už tai, kad  sveikatos priežiūros paslaugos būtų prieinamos visiems piliečiams, nepriklausomai nuo socialinės padėties ir gyvenimo vietos, kad būtų išsaugotos rajonų ir regionų ligoninės (sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūros išsaugojimas rajonuose yra labai svarbus rajono gyventojams), o paslaugos būtų visiškai atkurtos  ir siektų ikipandeminį lygį. Labai svarbu, kad būtų užtikrintas vaistinių preparatų laisvas  pasirinkimas.

Kitas aspektas – būtina vykdyti valstybės duotus pažadus didinti atlygį už medikų darbą, ypač uždirbančių mažiausiai. Sveikatos priežiūros sistema iš esmės finansuojama gerai, bet akivaizdu, kad lėšos panaudojamos labai neefektyviai, ypač, kai abejotinos vertės projektams yra skiriamos milijoninės lėšos. Norėtųsi skaidrumo ir aiškumo visais sveikatos apsaugos klausimais. Šiandien, tarkim, labai aktualus klausimas visuomenei – vakcina  nuo koronaviruso infekcijos (COVID-19 ligos), jos įsigijimo, efektyvumo, kiti klausimai. Dažnai tiek šiuo, tiek kitais klausimais, pasigendame sistemos koordinavimo, objektyvios, patikimos, patikrintos informacijos.

 

Neatlygintina politinė reklama