Prezidentas: nustebau nesulaukęs klausimų dėl sveikatos apsaugos. Arba – kodėl širvintiškiai nedrįso klausti

NERINGA TUŠKEVIČIENĖ

Nuotraukos autorės

  Kiekvienas svečias – puikus lakmuso popierėlis, parodantis mūsų pačių santykį su svečiu ir su savo namais bei pačiais savimi. Ir visai nesvarbu, ar svečias atvyko į namus, ar į mūsų miestelį.

  Natūralu, kad sulaukusi Prezidento padėjėjo kvietimo asmeniškai pabendrauti su Jo Ekselencija – LR Prezidentu Gitanu Nasėda, šiek tiek suabejojau. Juk Prezidento rinkimai jau pusiaukelėje, o vadovas ir vėl kandidatuoja. Bijojau, kad vizitas ir mūsų pokalbis netaptų eiliniu piaru – politine reklama rinkimų metu. Tad labai kruopščiai apgalvojau klausimus, kuriais norėsiu kalbėtis. Supratau ir žinojau, kad dalyvaus ir kolega iš kito laikraščio, veikiančio mūsų rajone. Tad turėjau numatyti ir kolegos galimas pokalbio temas tam, jog nedubliuotume vienas kito ir negaištume brangaus laiko.

  Ir štai, atvykusią pakalbina apsaugos darbuotojas, paprašo padaryti kadrą fotoaparatu, apžiūri jį, akimis pažvelgia į rankinės vidų – viskas tvarkoje.

  Prezidento komandą pasitinka rajono vadovės. Viskas organizuota itin kruopščiai – apskaičiuota kiekviena minutė.

Susitikimas su rajono žurnalistais

  Susėdame pokalbiui nedideliame kultūros centro kambarėlyje: Prezidentas, kolega Romas ir aš, kiek nuošaliau – Prezidento patarėjai, pasiruošę padėti ir papildyti informaciją. Pirmas klausimas aktualus tiek man, tiek kolegai. Vėjo jėgainės. Esame tikinami, kad jau ne 117 jėgainių ir ne 50 planuojama, o „tik 30“. Prezidentas kalba apie žaliąją energetiką, pigesnę elektrą. Pasakojame, kad gyventojai nerimauja, nes pažadai vis keičiasi – jų mažėja. O žmonės nori konkretumo. Kol vieni skaičiuos gaunamus pinigus už žemės nuomą, kiti turės susitaikyti su iškilusiais nepatogumais.

  Kolega  klausinėja apie švietimą. Išgirstame pažadą, kad Gelvonų gimnazija nebus uždaryta. Neva ir merė Prezidentui pažadėjo dėti visas pastangas, kad gimnazija būtų išsaugota. Kokiu būdu merė spręs mažėjantį mokinių skaičių – atskleista nebuvo.

  Domiuosi, kiek Prezidentui žinoma Regioninės žiniasklaidos padėtis? Valstybinės įstaigos mokamai informacijos sklaidai renkasi šalies leidinius, apeidamos rajoninius. O savivaldybės dažniausiai lėšas skiria sau palankioms žiniasklaidos priemonėms. Tokiu būdu kenčia demokratija ir kitaip galvojančių žiniasklaidos priemonių kolektyvai. Jie priversti rinktis – arba pataikauti valdžiai, arba užsidaryti. Juk lėšos valstybinės, tad skirstomos turi būti po lygiai. Ką apie tai galvoja Prezidentas?

  Prezidentas pasakoja apie naujai ką tik sukurtą žiniasklaidos paramos fondą, kurio rezervas didesnis ir pasieks daugiau žiniasklaidos priemonių. Pažadai gražūs, bet nieko konkretaus.

  Kolega domėjosi keliais ir jų remontu. Išgirdęs atsakymą džiūgavo, tačiau neilgai. Vėliau (atsakymą papildžius) nuliūdo. Bet apie tai, tikėtina, kad pats ir parašys.

  Man paklausus, kokių klausimų sulaukę svečias ir ar buvo tokių, kurie nustebino, Šalies vadovas sakė, kad klausimai dažniausiai kartojasi visuose rajonuose: švietimas, keliai, pjaunami miškai. Mūsų rajone dar ir vėjo jėgainių klausimai. Tiesa, čia pat Prezidentas pripažįsta, kad labai nustebo neišgirdęs klausimų dėl sveikatos apaugos. Juk vyksta reforma, tad kituose rajonuose klausimų kyla daug. „O gal pas jus viskas vyksta sklandžiai ir gyventojai neturi nusiskundimų?“ – balsu svarstė svečias.

Gyventojai klausinėjo vangiai

  Parodų salė pilnutėlė. Širvintų miesto ir rajono gyventojai atvyko susitikti su šalies vadovu ir Pirmąja ponia. Matau švietimo įstaigų, kultūros, sporto įstaigų, medicinos darbuotojus. Bendruomenių atstovus, vaikų dienos centrų, senjorų, neįgaliųjų atstovus. Salėje nemažai savivaldybės administracijos darbuotojų, bažnyčios atstovų – vienuolių. Svečiai pasitinkami gausiais aplodismentais ir pagerbiami atsistojimu.

  Po svečių monologų ir pasakojimų, kokie mes faini ir geri, kaip gražiai gyvename, visi raginami klausti. Deja, drąsių mažai. Prezidentas pakviečiamas į Kernavę. Tuomet keliama vėjo jėgainių tema. Matyt ši tema šiuo metu rajone viena skaudžiausių. Nustebino, kad susitikime dalyvauja ir Žalios žemės atstovas. Kraštovaizdis ir Žalia žemė skuba išsakyti vienas kitam priekaištus ir abejones. Tačiau jie greitai sustabdomi merės. Prezidentas siūlo susėsti ir kartu kalbėtis, bet čia pat suabejoja, ar tai dar įmanoma, Sužinojęs apie ieškinį besipriešinančiai bendruomenei, šalies vadovas išsako poziciją, kad teisminė praktika – bloga priemonė susitarimui.

Karas

  Gyventojai klausia apie karą ir Ukrainą. Ar ne per daug atiduodame karui, kai čia pat turime socialiai jautrių asmenų, kuriems galbūt parama labiau reikalinga. Prezidentas tikina, kad jei šiandien neremsime Ukrainos, rytoj gali tekti patiems gintis. Tad parama laisvę ginančiai šaliai yra svarbi.

   Taip pat klausiama apie papildomą paramą jaunimui, sportui. Tačiau kažkokių džiuginančių pažadų neišgirstama.

  Gyventojai ne kartą raginami klausti – deja, klausimų neliko.

  Įteikiama dovana rajonui, susėdama bendrai fotografijai ir skirstomasi.

Vietoj epilogo

  Svarbiausias šalies asmuo, turintis įtakos mūsų gyvenimams, išvyko. O ar mes pasiekėme ko nors sau? Ar tik pabuvome eilinio spektaklio dalimi?

  Taip, neklysta tie, kurie teigia, kad pagrindinė Prezidento funkcija – užsienio politika ir santykių su užsienio partneriais užmezgimas bei palaikymas.

  Tačiau noriu visiems priminti, kad tarp Prezidento funkcijų yra ir svarbios funkcijos valstybės vidaus politikoje. Viena jų  – Prezidentas turi įstatymų leidybos Seime iniciatyvos teisę, taip pat teisę vetuoti Seimo priimtus įstatymus.

  Kaip gali šalies vadovas teikti įstatymų projektus, jei jis nežino, ko mums – piliečiams – reikia, kaip mes gyvename, su kokiomis problemomis susiduriame? Kaip kitaip jam tai sužinoti, jei ne iš mūsų pačių?

  Ne pirmą kartą klausiu savo skaitytojų: kada mes – piliečiai – išdrįsime įvardinti savo patiriamas problemas, savo matymus, kaip jas spręsti? Juk kai sergame, gydytojui išsakome savo pojūčius, skausmų pobūdį, tuomet atliekami tyrimai ir nustatoma liga. O jau po to skiriamas gydymas. Lygiai taip pat yra ir šalies, rajono, seniūnijos valdyme. Tik tiksliai įvardinę problemą ją galime spręsti.

  Aš nekalbu apie šmeižtą, kaltinimus. Kalbu apie kultūringą, pagarbų bendravimą ir faktų konstatavimą.

  Rašau Velykų išvakarėse. Galbūt Prisikėlimo laukimas paskatins mus kitomis akimis pažvelgti į savo gyvenimus ir ryžtis pokyčiams, kurie nulems, kaip mes gyvensime, kokią ateitį sukursime savo vaikams ir kokią senatvę patys turėsime.

  Pagalvokime apie tai. Antro šanso galime ir nesulaukti.