Lozoriau, kelkis! 5 Gavėnios sekmadienis Homilija

    Prie Lozoriaus kapo kviečiu susitikti su Jėzumi. Popiežius Pranciškus kalba: „Iš vienos pusės, esame prislėgti gilaus nusivylimo, žemiškojo gyvenimo trapumo, paženklinto mirties baimės – kapas, žlugimas, tačiau iš kitos – viltis, kuri nugali mirtį ir blogį ir kuri turi vardą. Vilties vardas yra Jėzus! Jis paskelbia: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas (Jn 11, 25). Todėl jis tvirtai ištarė: „Nuriskite akmenį!“ ir galingu balsu sušuko: „Lozoriui: išeik!“ (Jn 11, 43).

     Sekmadienio Evangelijoje pagal Joną (Jn 11, 1–45) Lozoriaus seserys pranešė Jėzui: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tas, kurį Jėzus myli ir kuris serga, esu aš, atėjęs šiandien į bažnyčią. Žinau, kad Jėzus mane myli, nes antraip nebūtų miręs ant kryžiaus. Tačiau esu ne tik mylimas, bet ir sergantis Dievo vaikas. Gal savo kūnu esu pakankamai sveikas ir stiprus, bet serga mano dvasia. Ją susargdina mano neištikimybės Dievui, mano nuodėmės, apsileidimai, meilės stoka. Būna žmonių, kurie tiesiog nemato savo nuodėmių, nes puikybė sugeba nuslėpti nuo mūsų akių dvasines žaizdas. Iš tikrųjų, nėra nenusidedančio žmogaus. Tačiau dvasinę mirtį neša tik sąmoningos ir labai didelės mūsų nuodėmės.

    Lozoriaus seserys tikėjosi, kad Jėzus, kuris mylėjo Lozorių, greitai atvyks ir išgydys jų brolį. Jeruzalės pašonėje esantį Betanijos kaimą ir Lozoriaus šeimą Jėzus, keliaudamas pro šalį, aplankydavo, todėl seserys tikėjosi, kad šįkart Mokytojas paskubės atvykti. Tačiau Jėzus neskubėjo, ir kai atvyko į Betaniją, Lozorius jau buvo prieš keturias dienas miręs ir palaidotas kapo rūsyje.

   Nelengvai suprantamas Jėzaus neskubėjimas. Ne kartą mes kenčiame ir nesulaukiame pagalbos. Aplinkui mus daug neteisybės ir Jėzus neskuba gelbėti. Kodėl jis taip elgiasi? Kas skausmingoje situacijoje nėra jautęsis, kad Dievas, atrodo, nedaro to, ką turėtų daryti? Mes, žmonės, visuomet skubame ir norime, kad Dievas tuoj pat išklausytų mūsų prašymus ir įvykdytų juos taip, kaip mes norime. Mes tarsi geriau žinome, kaip Dievas turėtų pasielgti. Tačiau jis neskuba, bet dažnai duoda daugiau, nei prašome. Seserys prašė tik brolio išgydymo, o Jėzus jau dvokiančiam kūnui sugrąžino gyvybę, taip apsireikšdamas kaip gyvybės ir mirties Viešpats.

    „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ – priekaištas išsiveržia iš Marijos lūpų, kuomet abi seserys sutinka atvykusį Jėzų. Ar panašaus skundo nebūna ir mūsų širdyse, kuomet žvelgiame į situacijas, kurios nesikeičia daugybę metų ir yra sunkiai pakeliamos? Progresuojanti liga, sunkumai šeimoje ar darbe, pralaimima kova su savo ydomis, depresyvi situacija Lietuvoje, pasaulyje ir Bažnyčioje. Pagaliau koronaviruso epidemija. Kartais atrodo, kad viskas eina tik blogyn.

    Jėzus Mortai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane,– nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Jėzus, prieš prikeldamas Lozorių, kviečia Mortą tikėti, kad jo rankose yra mirusiųjų prisikėlimas ir žmonių gyvenimas. Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“ Brangiausia mūsų tikėjimo žinia, kad mes amžinai gyvensime. Šios žinios akivaizdoje nublanksta visa, kas gyvenime yra sunku. Jeigu net ir visą gyvenimą kentėtume, jo trukmė prieš amžinybę būtų tiesiog mažareikšmė. Per visą amžinybę būsime laimingi Dievo artumoje, ir dėl to verta ištverti. Dabartinė mūsų kultūra ir pažanga yra pastatyta ant laikinumo pamato. Žmonės skuba iš gyvenimo pasigrobti kuo daugiau naudos bei malonumų, karštligiškai bando bent keleriais metais prailginti savo amžių, bando pabėgti nuo kančios, vartodami net alkoholį ir narkotikus. Šitaip beskubėdami dažnai pasiklysta, praranda sveikatą ir dažniausiai net sutrumpina savo žemiškąjį laiką. Lozoriaus prikėlimo istorija kviečia mus atidžiai pažvelgti į savo, kaip amžinuoju gyvenimu tikinčio žmogaus, elgesį. Ar visa tai, ką planuojame ir darome, yra nušviesta amžinybės šviesos? Ar kartais nesusitapatiname su minia, tikinčia tik laikinuoju gyvenimu ir skubančia iš jo pagriebti, kas pakliūva po ranka? Jėzus liepė: „Nuriskite akmenį!“ Kodėl? Žmogus turi padaryti visai nedaug – tik nuritinti akmenį. Dievas prikelia iš dvasinės mirties, atleisdamas mūsų nuodėmes, bet mes „nuritiname akmenį“, ateidami susitaikinti su Dievu. Kol žmogus neparodo gesto, liudijančio laisvos valios pasirinkimą, tol Dievas tyli.

    Ant kapo užristas akmuo yra tamsiosios mūsų sielos kertelės. Mūsų pasąmonėje daug mus slegiančių akmenų: padarytos ir neapgailėtos nuodėmės, patirtos nesėkmės, neišsipildę troškimai, pykčiai dėl patiriamų sunkumų. Bandykime nuritinti tuos sunkius nematomus akmenis.

    Popiežius Pranciškus kalba: „Kaip tada, taip ir šiandien Jėzus mums sako: „Nuriskite akmenį!“ Nuriskime nuo savęs tą akmenį, kuris neleidžia Jėzui įeiti. Dabar tinkamas metas pašalinti mūsų nuodėmes, prisirišimą prie pasaulio tuštybių, pasididžiavimo, kuris užblokuoja sielą, tarpusavio priešiškumą šeimose… Dabar tinkamas metas pašalinti visus šiuos dalykus.“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius