Kristaus Kančios sekmadienis Homilija
Evangelistas Matas pasakoja apie Jėzaus žengimą į Jeruzalę. Jėzus žino, kad Jeruzalėje jo laukia nukryžiavimas, ir sąmoningai eina į kančią ir mirtį; jau atėjo metas, ir jis kaip mesijas žengia pasitikti savo mirties.
Kas nulėmė šitokį Jėzaus pasirinkimą? Atsakymas vienareikšmis: meilė žmonėms ir pasiryžimas išgelbėti juos nuo amžinosios mirties. Nuodėmė nutraukia meilės santykį su Dievu ir neša mirtį. Sunaikinti nuodėmės šaknis ir prikelti žmogų iš mirties į gyvenimą galėjo tik Jėzaus kryžiaus auka. Tik dėl to Jėzus atėjo į žemę, įsikūnijo, paskelbė Dievo karalystės evangeliją ir dabar užbaigs savo misiją ant kryžiaus. Nuo dabar Kristaus kryžius iškalbingai skelbs, kokia stipri yra Dievo meilė mums ir kaip stipriai mes turime priešintis nuodėmei, o jei per nelaimę suklumpame, kuo greičiau turime keltis, apkabinti kryžių ir pasinerti Dievo gailestingume. Verbų sekmadienį Mišių evangelija pasakoja apie Jėzaus kančią nuo Judo išdavystės iki mirties ant kryžiaus. Esame kviečiami išgyventi dvasia tai, ką Jėzus realiai išgyveno nuo Alyvų kalno iki Golgotos.
Šiomis dienomis sekti paskui kenčiantį Jėzų tikriausiai bus lengviau, nors ir negalėsime dalyvauti nei Verbų sekmadienio, nei Didžiojo penktadienio liturgijoje. Koronaviruso epidemija sustabdė mus nuo bėgimo ir įsivaizdavimo, jog esame beveik kaip dievai. Staiga pajutome, jog esame be galo trapūs, bejėgiai, ir dar kartą suvokėme, jog reikia glaustis prie to, kurio rankose yra mirtis ir gyvenimas.
Šiomis dienomis ne vienas klausė: kodėl Dievas leidžia žmonėms patirti tokį didelį išbandymą? Atsistokime prieš kryžių ir užduokime šį klausimą Nukryžiuotajam Jėzui: kodėl taip atsitiko? Jėzus neaiškina, bet kenčia ir miršta už mus, kad suvoktume nuodėmės pragaištingumą ir nepamestume kelio, vedančio į amžinąjį gyvenimą. Jėzus neaiškina kryžiaus slėpinio, tik kiekvienam iš mūsų sako: „Sek paskui mane!“ Išsižadėk nuodėmės, imk savo kryžių ir sek paskui mane! Dėk savo kryžių prie Jėzaus kryžiaus.
Šventasis Jonas Paulius II kalba: „Žmogui, paėmusiam savo kryžių ir dvasiškai susivienijusiam su Kristaus kryžiumi, palaipsniui atsiskleidžia išganingoji kentėjimo prasmė. Jis randa šią prasmę ne savo žmogaus, bet Kristaus kančioje. Tačiau tuo pat metu išganingoji kančios prasmė iš Kristaus lygmens nusileidžia į žmogaus lygmenį ir tampa asmeniniu žmogaus atsaku. Būtent tuomet žmogus randa savo kančioje vidinę ramybę ir netgi dvasinį džiaugsmą“ (Salvifici doloris, 26). Apaštalas Paulius apie šį dvasinį džiaugsmą Laiške kolosiečiams rašo: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).
Apaštalas gerai suprato, kad tik kantriai pakeldamas savo kentėjimus ir juos dėdamas prie Jėzaus kryžiaus jis labiausiai susivienys su Jėzumi.
Šiuo sunkiu Lietuvai ir visam pasauliui laikotarpiu nedejuokime, bet elkimės kaip apaštalas Paulius: visa, ką teks patirti, dėkime prie Jėzaus kryžiaus; kur reikia pasikeisti, keiskimės; išbraukime iš mūsų gyvenimo savimeilę bei savanaudiškumą ir pastebėkime žmones, kuriems galbūt reikia mūsų dėmesio bei pagalbos. Jei šių dienų nelaimė išmokys mus būti geraisiais samariečiais, tuomet kada nors galėsime pasakyti: ačiū, Viešpatie, už šį išbandymą, atvėrusį mums akis. Ir neduok, Dieve, kad per šią nelaimę taptume tik dar piktesni ir labiau susiskaldę, Melskimės vieni už kitus, kad Kristaus kančia padėtų mums ne tik atsilaikyti dabartinių išbandymų akivaizdoje, bet ir tapti geresniems, pastebintiems šalia savęs kenčiantį žmogų.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius