Toks šiandien daugelio mūsų gyvenimas – vis dar – Gyvenimas, vis dar – Atgimimo viltyje

DOVILĖ ŠAKALIENĖ, LR Seimo narė

   Lėtai tepu margutį sūdytų lašinukų odele ir mąstau. Kodėl tik valandos atstumas iki mamos, dar prieš metus atrodęs toks nedidelis, šiandien – neįveikiamas, net jei keliais jį galėtum nueiti. O gal tas nelemtas riboženklis – Vilniaus miesto savivaldybė. Ar žodžiai „juoda savivaldybė“. Kažkada tai buvo mėgstamos suknelės spalva. Dabar – juodas sunkumas, net sunku kvėpuoti. Galvoju kaip lengvai priimdavome dovaną pasimatyti su artimiausiais, kaip duotybę, net negalvodami.

  Padedu margutį. Galvoju, palauk Dovile, betgi ruošiesi švęsti šv. Velykas – Atgimimo šventę. Atgimimas ateina po kančios, po mirties, po skausmo. Mes taip pripratome viską gauti – ranka pasiekiamos kelionės, dovanos, skanėstai, visos šventės tapo vartotojiškumo puota, nes nėra laiko nei sustoti pamąstyti, nei noro prisiminti prasmę – kodėl tai darome, kas buvo paaukota, kad galėtume tai daryti. Susivokiau, kad žodžiai „Kristaus kančia“ man tapo tokia pat automatine mintimi, kaip klausantis kunigo balso galvoti ne apie tą kruviną Ganytojo prakaitą velkant kryžių, o gyventi tik prisikėlimo nuotaikomis. Bet tam, kad prisikeltų – Kristus pirmiausia buvo nužudytas, savanoriškai, žiauriai, numirė už mus ir mūsų nuodėmes.

   Vis dar tyliu, bet tyla – kitokia. Nuolankumo ir dėkingumo tyla. Mes išmėginami be galo sunkiai. Metai atrodo labai ilgas laiko tarpas. Per tą laiką Lietuvoje nuo COVID numirė tiek žmonių, kiek gyvena Lazdijuose. Įsivaizduojate – einate Lazdijų gatvėmis, žvelgiate į daugiabučių langus – o ten nėra nė vieno nė vieno žmogaus. Nes juos visus pasiglemžė vienas virusas. Per vienerius metus. O jei pridėti žmones, kurių būklę apsunkino koronavirusas ir jie mirė sirgdami juo – gal būtų dar gyvenę mėnesius, gal kelerius metus, gal dar ilgiau – tai ištuštėjo Kaišiadorių dydžio miestas.

   Mano mama, senjorė, gydytoja, jau paskiepyta abiem skiepais. Bet mes su šeima dar nė vienas neturime imuniteto – aš tik po pirmo skiepo, mano vyrukai – išvis dar nė vieno. O jei mes, neduok Dieve, iš tos mūsų juodos savivaldybės, užvešime virusą į mamos savivaldybę. Ir jei bent vienas žmogus numirs dėl to, kad mes nebegalėjome išbūti, iškęsti, atlaikyti išsiskyrimo. Ar tai nuodėmė, kurią norėsiu neštis širdyje kaip šv. Velykų „dovaną“.

   Tyliu ir mąstau. Atleisk man, Viešpatie, esu silpnas žmogus. Pamiršau Tavo kančią. Pamiršau, kad galimybė matyti mylimus žmones yra dovana, ne duotybė – dovana. Kartais jos reikia laukti ilgai. Ir tada svarbiausia tampa žinojimas, kad jie sveiki, gyvi, kad mylime vieni kitus, ir toks džiaugsmas, kad gali bent išgirsti balsą – o jei dar pamatyti ekrane šypseną, išgirsti traškantį margučio lukštą, kai susidaužiame margučiais su stalo kraštu, bet neišdavę Meilės, Vilties ir Atgimimo priesakų, panešę tą gabalą kelio bendrą Kančios kryžių, nes toks šiandien daugelio mūsų gyvenimas – vis dar – Gyvenimas, vis dar – Atgimimo viltyje.

   Šviesos ir Meilės Jūsų namuose, Tikėjimo ir Vilties Jūsų širdyse, te Kristaus prisikėlimas atneša Atgimimo dovaną mums visiems ir mūsų šeimoms.

Dovilė su šeima

LR Seimo narė Dovilė Šakalienė

4 thoughts on “Toks šiandien daugelio mūsų gyvenimas – vis dar – Gyvenimas, vis dar – Atgimimo viltyje

  • 2021-04-04 at 20:58
    Permalink

    jautriai….. ir akibrokštas, pamačius caro ir carienės vojažą iš Vilniaus į Kernavę sveikinti deimantinių vestuvių proga, netgi tai FB viešinant. Vaikai negali aplankyti tėvų, o ponams jokie blokpostai nei motais.

  • 2021-04-03 at 19:58
    Permalink

    Labai jautriai parašyta

  • 2021-04-03 at 19:42
    Permalink

    Jeigu Dovilei reiktų laikyti egzaminą stojimui į partijas, lyg į aukštąją, tai pirmu pasirinkimu patektų visai į kitą, nei dabar. O dabar savo noru pasirinko Riomerį… Ir kam taip? Bet galima išsilaikyti išlyginamuosius, ir į …

Comments are closed.