Valdovų rūmų muziejus – pirmoji kultūros įstaiga, kurioje mokytojai gilins žinias ir mokysis, kaip pamokose panaudoti naujausius edukacijos metodus, mokslo tyrimus

   Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – pirmoji kultūros įstaiga, akredituota kaip institucija, vykdančia mokytojų ir švietimo pagalbą teikiančių specialistų kvalifikacijos tobulinimą. Mokslo metus pradėję mokytojai dar šį rudenį bus pakviesti į pirmąją muziejaus parengtą programą, kurioje galės įgyti daugiau edukacinės patirties, žinių, kaip pritaikyti įtraukiančius metodus pamokose arba vaizdžiai pristatyti ne tik istorijos, bet ir, pavyzdžiui, chemijos pamokas. Valdovų rūmų muziejaus edukacijos metodininkė dr. Nelija Kostinienė sako, kad šiai veiklai rengtasi penkerius metus, o svajonės apie pedagogą profesionalą gimė prieš dešimtmetį.

-Pirmiausia kyla klausimas, o kodėl muziejui reikia tokios veiklos? Juk Valdovų rūmų muziejus ir taip – vienas lankomiausių Lietuvoje?

-Kai iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pasiekė žinia, kad ministrė Jurgita Šiugždinienė patvirtino muziejų kaip vietą, kurioje mokytojai galės mokytis, džiūgavome ir sveikinome vieni kitus. Kas mato mūsų pasirengimą ir džiaugsmą, kad turėsime galimybę įgyvendinti svajones, – neabejoja. Be to, kaip nacionalinė kultūros įstaiga, esame ir mokslo centras, čia dirba ne tik parodų rengėjai, kuratoriai, – sutiksite ir archeologus, kultūros istorikus, architektus, restauratorius… Todėl esame pajėgūs mokytojams suteikti įvairialypės patirties, kurią jie galėtų vėliau patraukliai perteikti pamokose.

-Iki šiol mokymo programas pedagogams rengė kai kurios aukštosios mokyklos, leidyklos, o kuo skirsis Valdovų rūmų muziejaus siūlomos paslaugos?

-Norint gauti tokį leidimą, reikėjo nemažai pastangų ir diskusijų, ar tikrai galime teikti tokias paslaugas. Nusprendėme telkti mokytojų bendruomenę ir pristatyti tai, ką mes kuriame mokyklai, kaip galėtume pasiūlyti mokytojams paįvairinti pamokas, jas padaryti interaktyvias, naudojant mūsų parengtą vaizdo medžiagą, naujausius edukacijos metodus ar pasiūlant mokytojams su mokiniais apsilankyti muziejuje.

-Kokiems mokytojams rengsite tokius mokymus muziejuje? Ar esate bandę juos sudominti anksčiau?

-Ne kartą esame tai darę. Muziejaus edukatoriai, tik atidarius pirmąsias Valdovų rūmų muziejaus erdves, dar 2010 m., kviesdavo pedagogų bendruomenę, aiškinosi edukacinius poreikius. Vėliau skatinome juos įsijungti į bendrųjų programų kūrimą. Idėja eiti tolyn kilo kalbantis su mokyklų bendruomene, diskutuojant tarpusavyje. Man visada atrodė svarbiausia – patį mokytoją užkrėsti muziejaus virusu. Dalyvavome dideliame projekte „Muziejus, mokykla, moksleivis“, kūrėme, gimė daug gražių idėjų, bet projektas baigėsi ir tarsi viskas nutrūko, o mums norėjosi tęsti šią pradėtą tradiciją, matėme darbo prasmę. Paskui atsirado naujų iniciatyvų, bet truputį erzino, kad su kiekvienu nauju projektu viskas vėl pradedama nuo pradžių, o mes norėjome eiti tolyn. Pagrindus „kas ir kaip“ gavome, toliau jau galėjome kalbėti apie konkrečius darbus, kad padėtume mokytojams, o kartu – ir mokiniams. Su mokytojais palaikėme ryšius ir pasibaigus projektams. Tiesa, nereikėtų visko piešti tik rožinėmis spalvomis, nes mokytojų, kurie norėtų atsivesti į muziejų klasę, patys pravesti čia pamoką, deja, suskaičiuojame ant abiejų rankų pirštų. Taip, dažnai gauname laiškų, kad jie nori to mokytis, būti interaktyvūs, inovatyvūs ir kartu sugebėti vaikams per įspūdžius perteikti svarbiausias istorijos pamokas. Tada pabandėme iniciatyvą apversti aukštyn kojomis – tai inicijavo viena geografijos mokytoja. Mes prisijungėme ir parengėme visą medžiagą, kuria remdamiesi mokytojai galėjo patys muziejuje parengti edukacinę pamoką. Tačiau taip ir nesulaukėme aktyvių mokytojų. Viskas baigėsi tuo „norime“.

-Gal mokytojų krūviai yra tokie dideli, kad nelieka laiko į darbą pažvelgti kūrybingai?

-Deja, taip. Jų darbo krūviai yra tikrai labai dideli, „už atlyginimą“ dirba tiek daug, kad paskui jau nieko nebenori. Be to, kai kurie atėję sakydavo, kad, jei užsiima papildomai su mokiniais, jiems turėtų ir sumokėti. Tada pasižvalgėme po pasaulį ir pabandėme pritaikyti populiarų užsienyje būdą, skatinantį mokytojus tobulėti: muziejuose veikia akredituotų gidų sistema, tokie gidai būna išklausę naujausių tyrimų informaciją, supažindinami su naujomis parodomis ar naujausiais įsigytais eksponatais. Vėliau jie į muziejų ateina savarankiškai, su grupe, ir kiekvienas veria pasakojimą taip, kaip nori, tačiau žino pagrindus, kas yra šis muziejus. Taigi, pabandėme kurti akredituotų mokytojų, kurie muziejuje galėtų mokiniams surengti edukacinę pamoką, programą. Tačiau planai atsisuko prieš mus pačius – turime ne tiek jau daug patalpų, todėl ne visada galėtume garantuoti mokytojams su mokiniais edukacines erdves. Šiaip tai yra įprasta praktika pasaulyje: muziejuose apmokomi įvairių sričių specialistai – aktoriai, muzikai, menininkai – ir čia labai tiktų mokytojai, jie galėtų pagal savo poreikius susikurti edukacinius užsiėmimus, vesti savo klasę, kitas ir taip gautų atlygį už užsiėmimą iš edukacijos bilietų. Tada muziejaus edukatoriams beliktų tik koordinuoti šią veiklą.

-Muziejui patikėta misija kelti mokytojų kvalifikaciją artimiausius penkerius metus. Turite konkrečią programą, kaip tai atrodys?

-Šiandien visi kalba apie fenomenais grįstą ugdymą. Tai puiki proga mokytojams ieškoti naujų metodų, idėjų muziejuje: pamokose jie galėtų remtis mūsų patirtimi. Kuriame kelias stiprias programas, remdamiesi mūsų mokslininkais, edukatoriais. Edukatoriai muziejuje naudoja labai daug įtraukių metodų, kurie galėtų būti puikiai pritaikomi ir mokykloje. Tikiuosi, kad atėję vieną, antrą kartą mokytojai vėliau pažadins savyje smalsų vaiką ir tai sugebės perteikti mokiniams. Jau buvome sukūrę panašią programą prieš keletą metų ir ją pasiūlėme kitiems švietimo centrams, tačiau prasidėjo pandemija, viskas sustojo, o mes per tuos metus suvokėme, kad galime ir patys tai įgyvendinti. Programos bus labai plačiam spektrui mokytojų – nuo pradinio ugdymo, muzikos, lietuvių kalbos, istorijos pedagogų iki mokyklų vadovų. Mokslininkai rengia programą biologijos ir chemijos mokytojams. Metodų ir darbo, veiklos strategijas keisime nuolat atnaujindami žinias, tenka dairytis geriausių užsienio pavyzdžių, stebėti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kuriamą švietimo kryptį, pokyčius.

-O nuo ko pradėsite tą viziją įgyvendinti? Kaip tai atrodys realybėje?

-Pirmas žingsnis – mums svarbu, kad pedagogai suprastų, jog muziejus yra ta erdvė, į kurią ateinama ne tik pasižvalgyti. Čia galima mokytis. Taip pat svarbu pasiekti mokytoją, kad šis suprastų, ką muziejus gali duoti mokyklai. Trečias dalykas – galimybė išmokti planuoti darbą semiantis įgūdžių muziejuje. Galų gale, kad ir pats mokytojas suprastų, jog gali mokyti muziejuje. Juk nebūtinai jis turi tapti akredituotu edukatoriumi – tiesiog galėtų pasiruošti pamokai ir ją išdėstyti muziejuje. Jeigu mokytojas pažįsta ekspozicijas, tada jam paprasta remiantis eksponatais papasakoti norimą temą. Ir mokiniams tokia pamoka būtų tikrai įdomesnė, nei vedama sėdint klasėje. Šiuo atveju edukatorius galėtų tapti tik talkininku, mokytojo asistentu.

-Kiek Valdovų rūmų muziejuje esančios ekspozicijos svarbios atnaujintoje istorijos dalyko bendrojo ugdymo programoje?

-Muziejus, kaip atskira erdvė, yra 5-os klasės programoje, vaikai turi suvokti bendrus muziejaus veikimo principus, jo misiją, pažinti, kaip gimė tokia idėja prieš kelis šimtus metų pasaulyje. Aš jau nekalbu apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją arba valdovų rūmuose užsimezgusią operos tradiciją. Šis muzikos žanras Vilniuje atsirado daug anksčiau nei kokioje Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Tai dalykai, kuriais galime didžiuotis, bet juos pažinti daug lengviau tiesiogiai, remiantis konkrečiais pavyzdžiais.

-Ar jau žinote, kada prasidės pirmieji kvietimai mokytojams užsukti į muziejų mokytis?

-Kaip tik šiomis dienomis rengiame programą, kurią pristatysime spalio mėnesį, kartu su paroda apie vaikystę. Kiekvienai ilgalaikei parodai bus parengiamas 40 valandų kursas. Tai bus muziejaus ir kitų mokslininkų paskaitos, teoriniai seminarai, dirbtuvėlės, plenerai. Mokytojai galės rinktis, ko jiems trūksta, kokias žinias norėtų plėsti.

-Ar tai bus mokamos paslaugos?

-Įvairiai. Tai priklausys nuo to, kiek bus įdedama pastangų ir pritraukiama specialistų. Jeigu reikėtų specialisto iš šalies, tada tai bus mokama. Jeigu medžiagą rengs muziejaus mokslininkai, tada teks sumokėti simbolinį mokestį, pavyzdžiui, muziejaus lankytojo bilieto kainą, arba išvis nemokamai.

-Turbūt turite savo viziją, kokį pedagogą ugdysite čia, muziejuje?

-Mokytojas visų pirma turi pats mokytis visą gyvenimą, būti smalsus, kūrybingas. Jeigu mokytojui bus įdomu, tai jis lengvai sudomins ir mokinius. Mokytojo profesija vis dar pakankamai neįvertinta. Tai pačių intelektualiausių ir gebančių keistis žmonių profesija. Tad mums labai svarbu padėti mokytojui tapti tokiu profesionalu.

-O jeigu mokytojas dirba ne Vilniuje? Jam juk nėra paprasta atvažiuoti vienai pamokai į kitą miestą – sugaištų visą dieną?

-Galvojome ir apie tai. Įgijęs pas mus žinių, mokytojas arba net susitarę keli čia galėtų pravesti vienos dienos pamokas. Įsivaizduokite – skirtingos pamokos muziejuje: istorijos, chemijos, biologijos, muzikos, literatūros… Kaip išaugtų mokytojų autoritetas vaikų akyse! Be to, tikime, kad mūsų programoje dalyvavę mokytojai taps kitokie: sąlytis su mūsų darbo metodais, aktyvi pedagogo praktika yra visai kas kita, nei išklausyti kur nors paskaitą. Mokytojui taip pat reikia „pačiupinėti“, kad vėliau kiltų savų idėjų.

Monika Petrulienė

Valdovų rūmų muziejaus komunikacijos vadovė