Tvora kartais geriausias sprendimas

/ ANDRIUS NAVICKAS, LR Seimo narys /

  Suomija nusprendė statyti fizinį barjerą ties siena su Rusijos Federacija. Dar prieš kelis metus tai sunkiai buvo galima įsivaizduoti. Nors visada tiltus labiau vertinu už barikadas ir tvoras, tačiau yra situacijų, kai tvora yra geriausias sprendimas.

  Lietuva per praėjusius metus ne tik pabaigė statyti fizinį barjerą ir tiesti koncertiną pasienyje su Baltarusija, bet ir įdiegė modernią sienos stebėjimo įrangą Taip pat pagaliau įsteigtas Nacionalinis krizių valdymo centras.

  Suomijai buvo paprasčiau ryžtis, nes Lietuvai teko „pralaužti ledus“ Europos Sąjungos vizijoje, kad mes turime tapti savotiškomis Jungtinėmis Europos Valstijomis, kuriose laukiamas kiekvienas migrantas, kuriam gimtinėje kyla pavojus ar ekonominiai sunkumai.

  Teoriškai „visiškas atvirumas“ skamba gražiai, tačiau gyvename pasaulyje, kur kilnios idėjos nesunkiai deformuojamos ir sukarikatūrinamos.

  Baltarusijos „hibridinis karas“, kuriame „ginklais“ tapo žmonės, diktatoriaus atvilioti į Baltarusiją ir paskui šios šalies pasieniečių įstumti į mūsų šalį.

  Kalbėta apie šimtus tūkstančius tokių nelegaliai patekusių migrantų, kurie dažniausiai patys nesupranta, kur pateko, visiškai nežino vietos specifikos ir jiems prikalbėta, kad esą gali reikalauti bet ko.

  Visiškai sutinku, kad kiekvienas nelegalus migrantas, nesvarbu, kaip jis pateko prie sienos, yra žmogus, kuriam skauda, kuriam šalta, kuris badauja. Todėl tikrai gerbiu visus visuomenininkus, kurie ėmėsi sudėtingos pagalbos jiems misijos. Taip pat ir Seime pasiekėme, kad tie imigrantai, kurie jau pateko į mūsų teritoriją, turi gyventi žmogiškomis sąlygomis ir jais privalo būti pasirūpinta. Beje, tai buvo nelengva, nes neturėjome jokios infrastruktūros, vietos žmonės bijojo atvykėlių, kurių sparčiai daugėjo.

   „Apgręžimo politika“ ir fizinio barjero, bei sienos stebėjimo sistemos įrengimas tapo svarbiu persilaužimu. Noriu pabrėžti, kad šiuo atveju kalbame ne apie. „natūralius migracijos kelius“, bet apie pastangas paversti migraciją „hibridiniu karu“.  Baltarusija sąmoningai daugino užsakomuosius reisus iš Afrikos ir Azijos valstybių, vežė atvykėlius prie sienos ir stūmė per ją.

   Kitos Europos Sąjungos valstybės pradžioje skeptiškai žiūrėjo į mūsų veiksmus. Mūsų Vyriausybei ir parlamentarams reikėjo įdėti daug pastangų, kad išaiškintume, kad barjeras šiuo atveju yra geriausia išeitis, nes, priešingu atveju, turėsime socialinį chaosą ir niekaip negalėsime pasirūpinti šimtais tūkstančių migrantų, kurie įsitikinę, kad nusipelnė gyventi geriau.

   Puikiai suprantu, kad „apgręžimo politika“ yra išskirtinė priemonė, nes, tikėtina, kad į mūsų valstybę negali patekti ir visi pažeidžiami asmenys, kuriems labai reikia pagalbos, o Baltarusijos pasieniečiai juos tik terorizuoja. Kita vertus, alternatyva – „rožinių akinių“ politika būtų pasibaigusi kur kas didesnėmis aukomis.

   Lietuvai priekaištaujama, kad mes taikome „apgręžimo politiką“ Afrikos ir Azijos žmonėms, bet širdingai priimame ukrainiečius. Tačiau negaliu sutikti su tokiu priekaištu. Ukrainiečiai atvyksta čia patys ir nėra atviliojami. Jie dažniausiai žino, kur atvažiuoja ir stengiasi integruotis. Jie yra karo aukos, o ne  ciniškos Putino-Lukašenkos operacijos dalis.

   Suomiai stato sieną ne nuo Azijos ar Afrikos migrantų, bet nuo rusų, kurie, neabejotina, plūstels, kaip visi Rusijoje pagaliau supras, prie ko privedė akla parama Putinui. Šimtai tūkstančių žmonių ieškos socialiai tvaresnės ir ekonomiškai palankesnės aplinkos. Neabejoju, kad apeliuos į solidarumą. Tačiau suomiai puikiai supranta, kad turi ruoštis ir užkirsti kelią tam, kad Suomijos socialinė tvarka žlugtų šimtatūkstantinėje migracijoje.

  Beje, tai dar vienas perspėjimas ir mums visiems, kad Ukrainos pergalė (ja neabejoju) bus lydima socialinės suirutės Rusijoje ir, tiesą sakant, labai gerai, kad mes turime patirties ir būdus išvengti, kad šis „tvanas“ mus nuskandintų.