Paradoksali Prigožino ir Putino dvikova: pralaimėjo abu

   Tie, kas penktadienį atsijungė nuo informacijos srautų ir tik dabar prie jų grįžo, galėjo net nepastebėti įvykių, kurie pačioje Rusijoje nugriaudėjo garsiau nei atominis sprogimas. Kai jau atrodė, kad du „traukiniai“ lekia vienas į kitą įkaitusiais bėgiais ir susidūrimas neišvengiamas, vienas jų paprasčiausiai nuvažiavo pievomis…

   Pradėkime nuo išskirtinai materialių dalykų. Rašistai šeštadienį neteko šešių įvairių tipų karinių malūnsparnių, vieno lėktuvo, Voroneže buvo apgadinti devyniolika pastatų, Rostove – tikėtina, daugiau, bet nėra pranešamas tikslus skaičius. Buvo sugarinta mažiausiai du šimtai kilometrų asfalto dangos už miesto, sunaikintas vienas tiltas, sudegė viena naftos bazė ir pačiame Rostove gerokai apgadintos gatvės.

   Dar reikėtų priskaičiuoti visas išlaidas, susijusias su pajėgų mobilizacija, prezidentinio lėktuvo sprukimu iš Maskvos, įvairiausiais apribojimais, panika ir t.t.

   Na, o svarbiausiu nevykėliu pasirodė pats Vladimiras Putinas, kuris rėžė kalbą, vos ne tokią pat dramatiška, kai prasidėjus nacistinės Vokietijos ir stalinistinės Sovietų Sąjungos karui. Ši kalba atskleidė, kad Putinas labai išsigandęs ir imsis desperatiškų veiksmų. Buvo laukta, kad jo pajėgos smogs ir sunaikins tūkstančius Prigožino komandosų, bet, panašu, jis pasirinko sprukti iš Maskvos. Na, o tai, kad derybų su Prigožinu sėkmės laurus gavo Lukašenka, tik dar vienas spjūvis Putinui.

   Pralaimėjo ir pats Prigožinas. Nežinau, kokius svertus turėjo jo oponentai. Teigiama, kad įkaitais buvo paimtos Vagnerio banditų šeimų nariai, paties Prigožino dukra. Paskleista versija, kad Prigožinas tėra marionetė, kuri vykdo „šeimininkų“ valia ir pastarieji davė komandą trauktis. Bet kuriuo atveju, grėsmingas sadistas ir avantiūristas, neabejotinai imponuojantis didelei daliai rašistų, pasirodė, kaip bailys, kuris pabėgo tada, kai nuo žodžių reikėjo pereiti prie darbų.

   Graudžiai juokingai skamba rašistų propagandistų pranešimai, kad po šių įvykių Rusija esą tik sustiprėjo, nes visi įsitikino.. koks išmintingas yra Vladimiras Putinas, kuriam gaila kiekvienos gyvybės. Jis esą galėjo lengvai sutriuškinti Vagnerio grupuotę, kaip gali sumalti į miltus visus ukrainiečius, tačiau jis nesivaiko įvaizdžio ir viską daro, norėdamas, kad teisingumas triumfuotų, praliejus kuo mažiau kraujo. Na, Gebelsas mokė meluoti kuo įžūliau, bet, manau, ir jis pasakytų, kad negalima „perlenkti lazdos“. Jei dar nebūtų buvusio viešo Putino kreipimosi į tautą, galima būtų galvoti, kaip „išskalbti jo mundurą“, bet dabar..

  Mačiau versiją, kad Prigožinas su savo banditais dabar ruošiamas naujai misijai Baltarusijoje. Tačiau elementarus klausimas – o šiaip persikelti į Baltarusiją jis negalėjo? Tikrai reikėjo to žygio į Maskvą? Net jei Lukašenka tikisi, padedant Prigožinui, apsiginti nuo Kalinausko pulko, tai nepaaiškina visos šeštadienio dramos.

Kai rašau šiuos žodžius, labai daug klaustukų ir dėl to, kad viešumoje jau kuris laikas nesimato Šoigu, nuo kreipimosi į tautą nebepasirodė Putinas, nėra aiškus Prigožino likimas. Nebejoju, kad pirmadienį vėl prasidės arši kova už norimą situacijos apibūdinimą. Jei Putinas dar neprarado savo valdžios, turėtume pamatyti parodomąjį jo aktyvumą. Jei Šoigu nėra nužudytas ar įkalintas, jis turi taip pat pasirodyti viešumoje ir ką nors aktyviai veikti.

   Nemanau, kad didelio informacinio aktyvumo reikėtų laukti iš Prigožino, net jei jis sėkmingai įsitaisė Baltarusijoje. Jam reikės laiko sukurti naują informacinę strategiją.

   Nepamirškime ir kito konteksto – paties svarbiausio. Ukrainos kariuomenė visą savaitgalį nuosekliai talžė okupantų pozicijas. Nėra itin efektingų prasiveržimų, bet daug sėkmingų išpuolių, taiklių atakų. Spėju, kad gerokai suaktyvėti turėtų ir Rusijos savanorių korpusas, kuris kovoja Ukrainos pusėje. Vagneris parodė, kad Rusija šiandien iš tiesų yra milžinas su molinėmis kojomis ir Maskvą šiandien, kariniu požiūriu, užimti gerokai lengviau, nei Kyjivą.

    Teroristas ir banditas Igoris Girkinas, kuris vadovauja „Supykusių patriotų klubui“, ir turi nemažą sekėjų auditoriją, viešai pareikalavo, kad Putinas atsistatydintų. Toks pareiškimas Rusijoje jau nieko nešokiruoja. „Caras“ prarado savo sakralumą. Ne tik todėl, kad nesugeba iškovoti skambių pergalių užsienyje, bet ir vis dažniau yra badomas špygomis pačioje Rusijoje.

   Jei birželį galima vadinti fronto parengimo mėnesiu, tai yra pagrindo sakyti, kad ukrainiečiams pavyko tikrai daug nuveikti. Dabar svarbiausia, kad iš didelės debesijos iškristų tikrai solidus kiekis kritulių. Tai pamatysime ir Vilniuje, aukščiausio lygio susitikimo metu, taip pat ir Ukrainos karo veiksmuose.

   Suintensyvėjusi vidinė Rusijos politinė, karinė, ekonominė erozija tik padėtų, tačiau, kaip pamatėme ir Prigožino sukilimo atveju – galiausiai pasitikėti galime tik savo jėgomis, o ne rašistų vidinėmis kovomis. Net jei ir akivaizdu, kad Rusijos valstybės paprasčiausiai nėra – tėra didžiulė teritorija, kurioje milijonai vergų išlaiko grupelę pakvaišusių turtuolių. Net jei Prigožino avantiūra baigėsi su santykinai nedaug kraujo, netrukus išvysime tikrą tvaną. Šiandien esu tuo dar labiau tikras, nei prieš kelias dienas.