Jei nori būti Jėzaus draugas. 13 eilinis sekmadienis

  „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Jėzus kviečia mus tapti jo sekėjais ir draugais. Kviečia, neverčia, bet primena: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38).

   Visi diktatoriai naudoja prievartą ir verčia žmones elgtis pagal jų valią, tačiau Dievas sukūrė žmogų laisvą ir į šią laisvę visuomet atsižvelgia. Brangiausia, ką Dievas gali žmogui pasiūlyti, – tai savo draugystę, tačiau ir ją žmogus turi laisvai pasirinkti. Todėl Jėzus ir sako: „Jei kas nori eiti paskui mane.“ Ši Dievo žmogui padovanota laisvė labiausiai jį išaukština ir iškelia virš visos kūrinijos.

   Kad taptume tikrais Jėzaus draugais, reikalingi du pamatiniai dalykai: savęs išsižadėjimas ir kryžiaus nešimas.

    Išsižadėti reiškia atsisakyti savimeilės – viso to, ko netvarkingai geidžia mūsų akys ir širdis. Mūsų savimeilė pagimdo nesuskaičiuojamų troškimų ir verčia, kad juos patenkintume. Linksmi draugai, pramogos, alkoholis, erotika – visa tai skverbiasi į mūsų dėmesio centrą, kaip patys svarbiausi, tarsi jų neturėdami prarastume dalį laimės. Todėl Jėzaus kvietimas išsižadėti savęs gali mus nugąsdinti. Argi galime nemylėti savęs? Tačiau Jėzus kviečia išsižadėti tik netvarkingos savęs meilės, kuri mus apgauna, dvasiškai nuskurdina, bet laimingų niekada nepadaro.

   Kalėjimai, lageriai, nepilnamečių kolonijos yra pilnos žmonių, kurie norėjo būti laimingi, bet siekė patenkinti visus savo troškimus, darydami net nusikaltimus. Dievo įstatymas yra įrašytas mūsų prigimtyje, ir sąžinė pasako, ko turime išsižadėti ir ką galime be baimės daryti. Dievas per sąžinės balsą nurodo, kokiu keliu eidami – ko išsižadėdami ir ką darydami – galime tapti tikrai laimingi.

    Jėzus norintiems sekti paskui jį liepia paimti savo kryžių Apie kokį kryžių Jėzus kalba? Tai gali būti ligos ir nepasisekimo kryžius, darbo ir pareigos kryžius. Studijos kartais būna nelengvas kryžius, kurį tenka nešti ne vienerius metus. Tėvams vaikus išleisti į gyvenimą taip pat gali būti sunkus kryžius, kurį tik meilė palengvina.

   Ypač sunkus gali būti pašaukimo kryžius. Jis palaimintąjį Teofilių nuvedė net į Solovkų lagerį ir Vladimiro kalėjimą. Kunigą jėzuitą Antaną Šeškevičių SJ pašaukimo kryžius tris kartus nuvedė į teisiamųjų suolą. Stalino „trojka“ atseikėjo jam 25-erius metus, antras teismas – dešimtį metų, trečias už vaikų katechizaciją dar pridėjo griežto režimo nelaisvės metų. Kunigas Juozas Zdebskis antrą kartą teisiamas už vaikų mokymą tikėjimo tiesų ir teisėjo klausiamas, kodėl nesilaikė tarybinių įstatymų, pakartojo apaštalo Petro teisme pasakytus žodžius: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

    Šioje žemėje nėra žmogaus, kurio nepasitiktų koks nors kryžius. Tik vieni jį neša nekantriai, pykdami ant žmonių ir net ant Dievo, kiti bando Dievo padedami ramiai pakelti sutinkamus sunkumus. Dievo žodis kviečia mus ne bėgti nuo patiriamo kryžiaus, bet jį apkabinti, nes taip tampame panašūs į Jėzų, kuris už mūsų kaltes nešė kryžių į Golgotą. Su meile nešamas kryžius mus daro tikrais Jėzaus draugais. Tikintieji net nukalė skambų šūkį: Per aspera ad astra – „per sunkumus į žvaigždes!“

   Išsižadėti savimeilės ir nebėgti nuo kryžiaus gali tik mylintis ir Dievu pasitikintis žmogus, nes jis žino, kad dangaus Tėvas neduos daugiau išbandymų, nei jis galėtų pakelti.

    Popiežius Pranciškus primena: „Jėzaus mokiniams taip pat gresia pavojus pasijusti paliktiems likimo valiai, nejausti Dievo artumo, manyti, kad jis juos paliko ir užmiršo. Numatydamas tokį pavojų, Jėzus prašo nebijoti ir tvirtai tikėti, kad mes visada esame Dievo rankose, kad jis mus visada myli ir globoja. Tėvas mumis rūpinasi. Mes esame jam labai brangūs.“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius