Ar tylėdami nenuskriausime savo vaikų?
Išmintingieji senoliai sako, jei gali patylėti – patylėk. Šį kartą atleiskite, bet tylėti negaliu.
Būdama arti politikų, matydama jų posėdžius ir bendravimą, turėdama prieigą prie duomenų, kurie nepasiekiami eiliniam žmogui, žinau ir matau daugiau. Tiesa, būna ir taip, kad žinau, bet negaliu paskelbti, nes ne viską galiu pagrįsti dokumentaliai, arba ne viskas gali būti viešinama dėl etinių ar kitų dalykų.
Šiandien taip pat žinau ir suprantu daugiau. Nieko nenoriu įžeisti, bet, ko gero atėjo laikas pasakyti. Nes jau taip susikaupė, kad tuoj užvirsiu. O neužvirti galima tik vienu būdu – nupilti dalį turinio.
Visada buvo kelios žmonių kategorijos. Vieni, kurie dirba, kiti, kurie žino, kaip reikia dirbti ir nuolat kritikuoja. Nesakau, kad kritika yra blogai. Ji priverčia apmąstyti savo darbus, kartais ir padaryti išvadas. Tačiau kritika kritikai nelygi.
Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Širvintų rajono švietimo įstaigų pertvarka suskaldys bendruomenę. Vieni palaiko pertvarką. Logikos tame yra. Leisti dirbti sujungtoms arba nepilnoms klasėms, laikyti mažose mokyklose atskirus vadovus ir visą administracijos aparatą – neleistinas pinigų švaistymas. Jau nekalbu apie žalą vaikams – jungtinėse klasėse sunkiau susikaupti. Kiti gi prieštarauja pertvarkai, nes nenori, kad vaikai mokytųsi sausakimšoje mokykloje, juk provincijos privilegija – laisviau gyventi, kad nereikėtų vaikams į kai kurias pamokas vaikščioti į kitą pastatą. Paaugliai lieka paaugliais – niekada nežinai, kuo pakeliui susigundys – niekas negali garantuoti, kad nueis iki pamokos kitame pastate.
Šioje situacijoje rajone labiausiai sužaidė faktas, kad nebuvo deramai išklausyta nė viena pusė. Nuleistas sprendimas iš viršaus ir tiek. Prieštaraujantys vienaip ar kitaip buvo paprotinami. Pasirašę peticijas sužinojo, kas jų laukia. Taip palengva žmonės viešumoje ir nutilo. Bet buvo ir tokių, kurie viešai tylėjo, bet „patyliukais“ į kelias ausis skundėsi, skundė ir dejavo. Normalu, kad tokiais atvejais atsiranda tų, kurie stoja ginti nuskriaustųjų.
Kad ginantieji klydo – neneigsiu. Vieni karštligiškai organizavo teisinės vertės neturinčias peticijas (po kuriomis pasirašiusieji įsivaizdavo, kad padarė viską, kas nuo jų priklauso), po to niekam jų neperdavę nutilo. Kiti – rašė raštus Ministerijai, Prezidentui, Vyriausybės atstovui. Nei vienas, nei kitas nesulaukė palaikymo. Va čia ir prasideda didžioji blogybė.
Dauguma mūsų tik paslapčia raginame ir palaikome. Bet viešoje erdvėje nuolankiai tylime, tikėdamiesi, kad kažkaip viskas praeis be mūsų, o mes patys praslysime pro „feis kontrol“. Vieni drebame dėl savo darbo vietos, kuri pavaldi savivaldybei, kiti – dėl savo statuso ir nenoro pritarti tam, kas geba ir daro. Tas šlykštus nesveikos konkurencijos jausmas. Jei aš dėl vienų ar kitų priežasčių neveikiu, tai kito nepalaikysiu.
O tuomet ir gaunasi įvairios intrigos. Kai aš bandžiau veikti – rėkiau apie visų abejingumą ir vengimą veikti. Bet kai kitas daro, skubiai imu kritikuoti arba ignoruoti. Na, juk lietuvis toks, jei ne man, tai niekam garbės neduosiu. Ir taip elgiasi ne tik paprasti žmonės, bet ir politikai. Negaliu pasakyti jų motyvų, bet kiekvienas mūsų turime pagalvoti, ar mano asmeninės ambicijos yra aukščiau už visos bendruomenės vaikų gerovę?
Ar bus vaikams gerai, kai jų padvigubės viename pastate? Ar turės jie galimybių pailsėti per pertrauką, ramiai pavalgyti, pasirūpinti savo kitais poreikiais? Ar nepervargs jie gausoje žmonių? Ar nedus sausakimšose klasėse? Ne, neauginame mes vaikų kaip šiltnamyje. Tačiau elementarios smulkmenos lemia žmogaus gerą savijautą, o kartu ir geresnes mokymosi sąlygas. Ar turės tai mūsų vaikai?
Ką apie visą tai galvoja mokytojai? Ar jie taps savo mokiniams pilietiškumo, bendruomeniškumo pavyzdžiu?
O tas puolimas, kad kreipiantis į teismą kenkiama vaikams, nes jau procesas pajudėjo… Na, tai nebuvo momentinis sprendimas. Į teismą buvo einama nuosekliai, nuolat apie tai viešai informuojant tiek spaudoje, tiek tarybos posėdžiuose. Ar bent vienas pasakė, kad to nereikia? Ne. Bet užtat skatinančių „patyliukais“ buvo ne vienas.
Tikiu, kad teismas priims teisingą sprendimą ir tuomet žinosime, kas teisus, kas ne. Niekada tokiais atvejais neatmetu galimybės klysti. Juk kiekvienas mūsų kiekvieną situaciją suvokiame pagal savo patirtis. Tad net tas pats įstatymas gali mums atrodyti skirtingai.
Tačiau čia noriu pasidžiaugti, kad ieškinį dėl mokyklų jungimo rengė advokatė Gitana Gudaitė. Ta pati advokatė, kuri teismuose gynė daugumą atleistųjų ir visas bylas laimėjo. Man asmeniškai tai teikia tikėjimo, kad bus išaiškintos visos aplinkybės.
Šiandien viskas mūsų rankose. Ką teismui atsakys tie, už kuriuos mes balsavome? Šiandien turime teisę kiekvienas mūsų paklausti TO tarybos nario, už kurį asmeniškai balsavome: „kurioje pusėje TU esi, kokią poziciją išsakei? Kaip TU matai švietimo pertvarką?“ Čia kalbu ir apie mokyklų tarybos narius, ir apie rajono savivaldybės tarybos narius. Turime puikią progą pasitikrinti, ar jie gina mūsų interesus, ar girdi mūsų nuomones, poreikius? Jei jie teismui išsakys poziciją, kad viskas gerai – mokyklos bus sujungtos ir niekas daugiau nevyks.
Norėčiau išsakyti ir savo mintis apie tarybos nario darbą. Bet gal dar šį kartą susilaikysiu. Nors pastaruoju metu mes iš tarybos narių reikalaujame to, kas į jų pareigas neįeina. Bet užsimerkiame, kai jie neatlieka ir elementariausių savo pareigų. Ranką pakelti balsuojant, dar nėra tarybos nario darbas. Ar kada susimąstėme, kiek blogio daro abejingas politiko neveikimas? Panagrinėkime kiekvienas asmeniškai ar draugų būrelyje. Ir visai nesvarbu, kuriuos politikus. Galima ir visus. Ir ne tik savo rajono.
Mes turėtume daugiau diskutuoti, nes tik kalbėdamiesi galime rasti tą aukso viduriuką, kuris tenkintų visus. Deja, dauguma mūsų ateina tik kritikuoti ir smerkti, bet nesigilina į esmę. Kol neišmoksime taikiai, be kito žeminimo kalbėtis, neišspręsime nė vienos problemos, o tik grimsime į dar gilesnį nesantaikos liūną, kuris yra labai naudingas tiems, kas buldozeriu priiminėja įstatymus.
Jau pasikartosiu, ką esu rašiusi ne kartą. Niekas laisvės ant auksinės lėkštutės neatneš. Ją ginti, o vėliau ir saugoti turime nuolat.
Širvintų rajone yra demokratija, abejoju. Yra aš, šunys loja karavanas važiuoja, tylėkite, jeigu kalbėsite, atjungsiu ir pan. (Pinskuvienės kalba).
Jūs geriausiai žinote šią tiesą.
Kad įsigytum priešų, tereikia pasakyti savo nuomonę
Gal, kai taip karšta, opozicija prie vandens? ir iš teisų ji vadinasi AKVAZICIJA?
Gerbiama Neringa, gal kažką ne taip suprantu. Nepretenduoju būti neklystančiuoju. Bet nevisada teisingai interpretuojate ir mano teiginius.
Dėl opozicijos (ir ne tik) palaikymo bei parašų Virginijus aiškiai parašė: “Nesvarbu, kad vienas; nesvarbu, kad į kalną; nesvarbu, kad lėtai”
Visiems geros dienos.
Trys mokyklos kiekviena su savo administracija – prabanga savivaldybei, kurios gyventojų skaičius nuosekliai mažėja. Tačiau gyvenimiška prasme mokyklų pertvarka atlikta nusikalstamai mieste ir aplinkinėse vietovėse gyvenančios visuomenės atžvilgiu. Juridinius mokyklų sujungimo į vieną darinį veiksmus anksčiau ar vėliau įvertins teismai. Nemanau, kad būtų pažeisti teisės aktai. Esamą būklę sukūrė čia gyvenančių visuomenės sluoksnių abejingumas, t. y. nenoras pasinaudoti demokratijos teikiamomis galimybėmis.
Gerb. Dainiau. Nežinodamas (nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia) dažnai išverčiate mano nuomonę.
Dėl opozicijos parašų. Pirmiausia negaliu rašyti ar jie pasirašė, ar ne. Juk dar nesibaigė terminas. O ir jie neprivalo manęs informuoti. Viršenybės prieš opoziciją neturiu, tad negaliu sau leisti jiems komanduoti.
Mokyklų remonto stabdyti niekas nesiekia. Visi vaikai verti mokytis gražioje aplinkoje. Siekis yra sustabdyti senųjų mokyklų, turinčių tradicijas, išdraskymą ir sujungimą. Aš esu tik už mokyklų gražinimą. Ir jei mano vaikų mokykloje vyktų remontas, eičiau padėti.
Dėl teismo sprendimo. Labai aiškiai parašiau straipsnyje : “Tikiu, kad teismas priims teisingą sprendimą ir tuomet žinosime, kas teisus, kas ne. Niekada tokiais atvejais neatmetu galimybės klysti. Juk kiekvienas mūsų kiekvieną situaciją suvokiame pagal savo patirtis. Tad net tas pats įstatymas gali mums atrodyti skirtingai.”
O mano asmeniniu požiūriu, jei nesikreipia net trečdalis suinteresuotų asmenų, byla neturėtų būti nagrinėjama. Ir tai būtų milžiniškas antausis abejingiems, nes kentės jų vaikai.
Ar gi svarbu, koks bus teismo sprendimas, Pinskuvienė ir toliau veiks pagal save. Galima apie tai spręsti, kaip buvo atleisti neteisėtai darbuotojai. Tai kiek liko dirbti, vietoje jų buvo priimti jos draugai.
Pas mus per daug ramūs, kultūringi žmonės.
Būti mandagiam ir toliarantiškam užima daug laiko.Todėl:graužini ,dink iš čia.Užsidaryk ir kalbėk su savim arba su dievais.
Išsakiau savo poziciją ir šio reikalo matymą. Jūs turite savo, o Neringa savo. Ir tai yra labai gerai. Mes visi skirtingi. Būtų gerai, kad kiekvienas širvintiškis išsakytų viešai savo poziciją. Tą padaryti kelis kartus raginau politikus.
Teismas pateiks du sprendimus – vieną labai greitai, o kitą gerokai vėliau. Abu teismo sprendimus – kokie jie bebūtų – priimsiu neginčydamas jų, nes tai bešališka, už mane daug kompetitingesnė institucija. O Jūs?
progimnazijos patalpų remontas, labai tikėtina, nebus baigtas iki rugsėjo 1 d., nepriklausomai nuo to, reorganizacija bus sustabdyta ar ne. Apie remontą reorganizacijos apraše nėra nei sakinio. Stuoką iki rugsėjo 1 dienos remontuoti, greičiausiai, baigs. Kažkaip čia Jūs keistu kampu norite pasukti reikalą. Mokyklų remontas rodo, kad viskas priklauso nuo valstybės politikos šiuo klausimu. Juk turbūt nemanote, kad vadovė pinigus „pramušė“ remontams. Apsidairykime, kas vyksta Lietuvoje kitose savivaldybėse ir bus aišku.
Gerbiama Neringa, kodėl neparašėte, kad niekas – net opozicijos politikai – nepasirašinė dėl prašymo tuoj pat sustabdyti mokyklų jungimą (taip pat ir remontus) tol, kol teismas nepriims galutinio sprendimo? Šitą nepasirašymą, anot Jūsų, turime traktuoti kaip bendruomenės palaikymą visiškam remontų sustabdymui?
Viešai išreiškiau griežtą nepritarimą visko “užšaldymui” šiame etape, nes iškyla realus pavojus, kad rugsėjo 1 d. mokiniai sutiks griuvėsiuose.
Gerbiama Neringa, kodėl nepaaiškinate žmonėms, kad nesustabdžius mokyklų jungimo (remontų), teismas vyks lygiai taip pat ir toliau, o jei teismas nuspręs, kad jungimas buvo neteisėtas, tai mokyklos nebus jungiamos?
Ką sakysite tuomet, kai teismas nepritars prašymui tuoj pat stabdyti mokyklų jungimą (remontus)? Teismas, teisėjas tuomet irgi taps blogi?
Klausimas kiekvienam tarybos nariui. Kokia jūsų pozicija mokyklų jungimo klausimu? Pritariate tokiam jungimui ar siūlote kitą variantą? Kokį? Ačiū
Balsavau už tarybos narį, kuris moko mano vaiką. Tad klausiu jo. Ar jūs asmeniškai pritariate tokiai reformai? Kaip mokytojas. Ar bus vaikams, mokytojams geriau?
Kai reikia rinktis tarp darbo Širvintose ar savo vaikų interesų, tai dauguma renkasi darbą. O darbo niekas be ponios leidimo čia negauna.
Vakar dar kartą perskaičiau G. Orwell „Gyvulių ūkį“. Tai, kas vyksta Širvintų rajone su žmonėmis ir kontraversiškai vertinama politikų šeima, yra klasika. „Kiaulė Napoleonas“ egzistavo ir dar ilgai egzistuos postsovietinėse šalyse. Kaip ir jam dirbantys, besilankstantys, pataikaujantys, besišypsantys, bijantys ir t. t.
O man neramu dėl pradinukų. Dabar jie ramioje, saugioje vietoje. Teritorija aptverta, tad mažesnė galimybė, kad išbėgs žaisdami į gatvę. Ir pašalinių žmonių srautą tvora sustabdo. O čia – miesto centras, pereinamas kiemas. Nežinau kaip bus
Bėda ir yra ta, kad dauguma “pritaria” pertvarkai, kuri neatitinka reikalavimų. Mokėsi Atžalyne 5-8 klasės, jau kūno kultūros pamokos vykdavo kelioms klasėms ir persirengavo vaikai sausakimšuose kambariukose. Dabar ruošiasi vežioti į kitą mokyklą, tim įdomu ar nebus taip, kad vaikai turės patys eiti savo pertraukų sąskaita? O kur dar kiti dalykai? Niekas neatsižvelgė į vaikų norą likti Stuoko gimnazijoje, kur sąlygos ir aplinka buvo jiems labai gera!
Man gėda ir neramu, kad bendruomenės šviesuomenė pasislėpę tyli, o kiti net pataikauja, nors neseniai baisėjosi tokia chaotiška pertvarka. Ko jie išmokys savo mokinius? Bijoti?