Žmoniją apsaugojo nebijojusieji rizikuoti. Skiepai nuo raupų

Žmoniją apsaugojo nebijojusieji rizikuoti

Šiek tiek istorijos

   Monrealyje 1885-ųjų rugsėjo 28-osios naktį apie du tūkstančius protestuotojų iš prancūzakalbio rajono pasileido į gatves. Juos supykdė Monrealio valdžios įvestas reikalavimas pasiskiepyti nuo raupų. Ši infekcinė liga, sukeliama Variola major ir Variola minor virusų, tuo metu buvo pasiekusi epideminį lygį. Monrealyje raupai sparčiai paplito dar 1885-ųjų pradžioje. Bet žmonių nepasitenkinimas privalomais skiepais nuo raupų nebuvo susijęs tik su nepasitikėjimu mokslu. Prancūzakalbiai kanadiečiai nepasitikėjo anglakalbių valdžia. Iš pradžių vakcinos nuo raudonosios mirties nebuvo privalomos, tačiau prancūziškas šaknis turintys žmonės atsisakė skiepytis daugiausia dėl politinių priežasčių. Raupai toliau plito mieste, sėdami mirtį, kančias ir šiurpiai atrodančius sužalojimus visam gyvenimui.
   Kai kurie skiepų priešininkai nesuprato, kaip vakcinos veikia. Kiti tiesiog netikėjo, kad raupai jiems yra pavojingi – jie manė, kad nuo ligos gali išsisukti kitais būdais. Treti tiesiog atsisakė priimti bet ką iš angliškai kalbančios valdžios. Pasirodė sąmokslo teorijos, kad privalomos vakcinos taps prievartinėmis – besipriešinantys žmonės bus sulaikomi ir paskiepijami prieš jų valią. Kai kurios krikščionių bažnyčios teigė, kad raupų skiepai neleis jiems patekti į rojų. Jie taip pat citavo Bibliją – „Jis vertė visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargšus, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad nė vienas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo ar žvėries vardo, ar jo vardo skaičiaus.“ (Apr. 13:16-17).
  Tačiau Monrealis neturėjo kitos išeities. Kai mirusiųjų nuo raupų skaičius perkopė 3000, vakcinos tapo privalomomis, bet ne priverstinėmis. Buvo skelbiama, kad skiepytojai vaikščios po žmonių namus, prašydami pateikti skiepų įrodymus. Jei žmogus nebus paskiepytas ir atsisakys skiepytis, jis turės sumokėti baudą.
   Iš karto po šio sprendimo įsigaliojimo 1885-ųjų rugsėjo 28-osios naktį įtūžę ir prancūziškai mirties skiepytojams linkintys riaušininkai pasileido į gatves. Iš pradžių jie nubėgo prie miesto rotušės, kurią apmėtė akmenimis, o tada – prie policijos, į kurios pastatą buvo paleisti ir keli revolverių šūviai. Policininkai paleido kelis įspėjamuosius šūvius virš riaušininkų galvų, tačiau į tai jiems buvo atsakyta tik juoku ir pašaipomis. Policininkai buvo įsprausti į kampą ir vėliau buvo kritikuojami dėl visiško subyrėjimo ir pasidavimo. Galiausiai atvykus pastiprinimui minia buvo išvaikyta lazdomis. Tikėtina, kad koks nors daugiau butelių nei knygų suvartojęs žmogus tuomet kartojo, kad policija eina prieš žmones, kuriuos turi saugoti – policijos funkcijų nesupratimas yra giliai istorinis reiškinys.
   Tamsiausia visuomenės dalis, vaizduojanti kankinius ir atstumtuosius, tuomet teigė, kad mieliau mirs nei pasiskiepys nuo mirtinos ligos. Ir ne tik dėl to, kad netikėtų skiepais ar raupų rimtumu – jiems trukdė visai ne tai. Arba ne tik tai. „Detroit Free Press“ ryte rašė, jog riaušininkai sakė, kad „nepasiduos „anglų šunims“. „Montreal Gazette“ pranešė, kad vienas iš ryškiausių įvykio bruožų buvo visiškas policijos pajėgų subyrėjimas. Žuvo du riaušininkai, suniokota nemažai turto, ryte mieste patriuliavo ir kariuomenės pajėgos.
  Riaušininkus tuomet kurstė Monrealio tarybos narys daktaras Alexanderis Rossas, kuris, aišku, rūpinosi ne žmonių sveikata, o savo politine galia. Jis pats, beje, buvo pasiskiepijęs nuo raupų – žymė ant jo peties buvo aptikta, kai jis 1885 metais spruko iš Monrealio greičiausiai bandydamas išvengti raupų. Ir tai nestebina – jo kampanija nebuvo apie skiepus. Tai tiesiog buvo bandymas didinti savo įtaką, aukojant ir taip nestabilios visuomenės dalies sveikatą.
( Pagal The Washington Post)
Živilė Mikalauskiene ir Ramunė Blažytė-Saveljevienė

2 thoughts on “Žmoniją apsaugojo nebijojusieji rizikuoti. Skiepai nuo raupų

Parašykite komentarą

*

code