Ar tik švietimo krizė?

Nuotraukos šaltinis: www.ltpublic-welfare.com

   Dabar išgyvename akivaizdžią švietimo sistemos krizę. Ir valdžia, ir liaudis, ir didelė dalis mokytojų, pagaliau ir patys mokiniai jaučia diskomfortą. Žiniasklaidoje nuolat pasigirsta susirūpinusių pedagogų balsai. Buvo net mokytojų streikai. Tik ne dėl švietimo esmės, bet dėl didesnių atlyginimų. Tarpusavyje aiškinasi intelektualiausi moksleiviai: kodėl ir kaip mus moko? Kodėl mobiliukai, kompiuteriai ir internetas taip visiems patinka, o nuotolinis mokymas toks nemėgiamas?

   Švietimo sistema prarado savo prestižą ir patrauklumą, nes kapstomasi dabartyje, negalvojant apie ugdomųjų ateitį. O juk dabartiniai pirmokėliai gyvens XXII amžiuje. Bus prezidentai, ministrai, seimūnai, mokslo ir meno premijų laureatai, kosminiai keleiviai. Todėl klausimas – ką ugdyti – vidutiniokus ar talentus – itin aktualus.

   Pagrindinė krizės priežastis – švietimas pasiklydo tarp trijų pušų: viduramžiškos religinės didaktikos, sovietinės nuo realybės atitrūkusios ideologijos ir lietuviško tradicinio Kaimo kultūros mentaliteto. Visos trys kryptys nesutaikomos? O gal nemokama jas sutaikyti? Švietimo, mokslo ir sporto ministerija užuot kūrusi naują, modernią švietimo paradigmą, užsiima kėdžių stumdymu – vienų mokyklų jungimą, kitų skaldymą. Nuo to pedagogikos procesas nepagerės – liks toks pat liūdnas ir nepatrauklus.

   Kažkodėl užmiršta Tautinės mokyklos koncepcija, kurią pasiaukojančiai kūrė M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, G. Beresnevičius, V. Tapinienė, L. Abraitytė ir daugelis kitų. Išleistas dvitomis Tautinės mokyklos tipų ir ugdymo turinio koncepcijų projektai (pasirašyta spaudai 1989-08-14 ir 1990-03-22). Juose daugybė taiklių pastebėjimų ir vertingų, lietuvio dvasią atitinkančių idėjų.

   Širvintų rajono savivaldybės tarybos nario Virginijaus Sarpausko „Širvyje“ (2021 m. liepos 15 d.) išspausdintas straipsnis „Širvintų miesto mokyklų išsaugojimo kaina“ atkreipė dėmesį į sudėtingą švietimo padėtį. Jis parašytas labai nuoširdžiai ir dalykiškai. Tai geriausias nutolimo nuo Tautinės mokyklos koncepcijos pavyzdys. Autorius atskleidžia švietimo „taisytojų“ virtuvę ne tik Širvintų rajone, bet ir visoje Respublikoje. Veikia nerašyta, bet tarsi slaptu susitarimu vykdoma taisyklė: ko paklausi, to negausi. Autorius – idealistas. Jis siekia įrodyti neapgalvotos mokyklų jungties žalą. Negailėdamas nei savo energijos, nei laiko, kreipiasi į Prezidentūrą, Vyriausybę, Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Iš ten ateina giliausią sovietmetį primenantys atsakymai – ne mūsų lūpos, ne mūsų pupos. Jeigu manote, kad jūsų teisės pažeistos – kreipkitės į teismą.

   Valdžios vyrų atsakymai neįžvelgia problemos esmės – V. Sarpauskas gina ne savo asmeninį interesą, bet vykdo savo Tarybos nario pareigą – gina visuomenės interesą. Tai tipiškas biurokratinis samprotavimas: ne mano reikalas – tegul sprendžia kiti. Atkaklusis Tarybos narys perkelia savo veiklą į teismus. Čia ištisa epopėja: pagal dabartinius įstatymus jis negali ginti viešo intereso. Tuomet jis suranda tėvą, kuris sutinka viešo intereso gynimą pateikti kaip savo asmeninių teisių gynimą. Pasirodo, kad viešo intereso ginti negali šiuolaikinėje teisėsaugoje rajono Tarybos narys ir net du seimūnai. Tai kas turi teisę ginti viešą interesą? Tampymuisi po teismus reikia advokato, o advokatas dirba tik už pinigus. Ir V. Sarpauskas ryžtasi prisiimti visas teismo išlaidas. Stulbinantis idealizmas.

   Problemos esmė yra mūsų įstatymuose: kodėl viešą interesą reikia ginti asmenine iniciatyva ir savais pinigais? Kodėl atitinkamos institucijos nekreipia dėmesio į savo tiesiogines pareigas – ginti visuomenės interesą, ar bent suprasti, palaikyti idealistus ir entuziastus? Gal kartais įstatymai rašomi ne tam, kad gintų žmonių interesus, bet tam, kad blokuotų privačias iniciatyvas, kad valdžios žmonės galėtų ramiai sau gyventi ir mąstyti apie dangiškus migdolus?

   Gyvenimas kuria savo paradoksus. Mažo rajono, eilinio Tarybos nario teisybės paieška sudrumsčia Valstybės valdžios atstovų ramybę. Atrodytų menka problema – jungti ar nejungti kelias mokyklas. Paliečia ne tik Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Teisingumo ministerijos darbo kokybės ir pilietinės atsakomybės problemas, bet ir meta šešėlį Prezidentūrai, Seimo įstatimdavystei ir Vyriausybės organizacijos vertybiniams kriterijams. Todėl ar verta stebėtis, kad apklausose Valdžios viršūnių reitingai tokie žemi?

  Dažnai sakoma: iš viršaus matoma geriau. Panorama – gal mato ir geriau, bet kas dedasi viduje, kaip ginami informacijos vartotojų interesai, kaip vykdomi savo rinkėjams duoti pažadai – iš viršaus atrodo vienaip, iš vidaus – kitaip.

   Kaip bebūtų graudu, bet Tautinės mokyklos entuziastų idėjos dar ir dabar, po trijų dešimčių nepriklausomybės metų, neįgyvendintos. Susidaro vaizdas, kad jos užmirštos, o naujoji biurokratija daugiau rūpinasi savo asmeniniais, nei visuomenės reikalais. Tačiau Lietuvoje dar yra teisuolių ir idealistų. Vienas iš jų – Širvintų rajono Tarybos narys V. Sarpauskas. Ar jis liks valdžios vyrų bei moterų nesuprastas ir neužjaustas? O švietimo kėdžių stumdymas vyks toliau?

   Laikas susimąstyti. Nauji rinkimai nenumaldomai artėja. Rinkėjai gali pateikti konkrečius klausimus – kaip likviduota švietimo ir visuomenės valdymo krizė?

Algirdas Kancleris-Drapas

Informacijos vartotojų asociacijos prezidentas

el.paštas: [email protected]

Nuotraukos šaltinis: www.ltpublic-welfare.com

www.sirvis.lt