Prisiminkime: 1991-01-13. Prie savivaldybės pastato susirinko virš tūkstančio širvintiškių…

KAZYS VISACKAS, 1990-1995 m. Širvintų rajono savivaldybės Tarybos pirmininkas. Nuotrauka N.Tuškevičienės

PIRMĄ KARTĄ PUBLIKUOTA 2021-01-13

/ KAZYS VISACKAS, 1990-1995 m. Širvintų rajono savivaldybės Tarybos pirmininkas /

/ Dokumentų nuotraukos iš K.Visacko archyvo /

    Šiandienos gyvenimo vingiai vis dažniau verčia prisiminti tuos 1990-1991 metus , kai mes visi siekėme ir svajojome gyventi geriau, kad dirbsime su atsakomybe aplinkiniams, nelaukdami, kad darbus  ir visą kitą kažkas kitas padarys už mus, o mes tik naudosimės tais gerais ir reikalingais vaisiais.

   Juk pirmieji atstatytos Nepriklausomos Lietuvos žingsniai buvo nepaprastai sunkūs. Man teko didelė garbė ir atsakomybė būti prie atkuriamo nepriklausomo Širvintų rajono vairo. Taip, tada niekas apie asmeninę naudą negalvojom, tais 1991-aisiais buvo idėjos, buvo pasiaukojimas.

   Bene kas antrą – trečią dieną, kaip rajono vadovas, sulaukdavau skambučio iš Ukmergėje esančio sovietinio komisariato komisaro priminimo su pagrasinimais, kad mes atsidursime „Sibiro platybėse, kadangi nesilaikome ir pažeidžiate TSRS konstituciją“. Žinoma, tekdavo kaskart kartoti tam „komisarui“, kad tai jis pažeidžia mūsų Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Konstituciją, o į Sibirą geriausia vykti sovietinei armijai, tai ten jos tėvynė, kurią ji turėtų ginti. Būdavo ir visokių nurodymų ir reikalavimų dėl šauktinių sąrašų tarnavimui sovietinėj armijoj. Tačiau niekas jiems jokių sąrašų neteikinėjo, atvirkščiai, perspėjinėjom gyventojus, kada būdavo numatomi reidai ieškant mūsų jaunuolių.

   Rajono savivaldybės pastate, jau po Naujųjų 1991 metų šventės buvo vykdomas ištisos paros budėjimas. Pradžioje budėdavo Tarybos sekretoriato darbuotojai Gintaras Pečiulis ir Jonas Smailys. Vėliau prisijungė ir savivaldybės specialistai bei rajono Tarybos prezidiumo nariai. Pastoviai buvo palaikomas ryšys su Lietuvos Aukščiausiąja taryba, bei su tuo metu mūsų rajoną atstovaujančiu Aukščiausios tarybos nariu, signataru Benu Rupeika, rajono sąjūdžio nariais budinčiais Aukščiausioje Taryboje Antanu Kanapieniu, Stepu Bučiu, kitais  savanoriais.

   1991 metų sausio 12 dieną iš ryto įvyko rajono tarybos prezidiumo posėdis. Susirinko visi 13 prezidiumo narių. Tuo neramiu laiku praktiškai Lietuvos radijas ir televizoriai nebūdavo išjungiami ištisomis paromis. Tad ir prezidiumo metu stebėjome įvykius Vilniuje prie spaudos rūmų ir nutarėme papildomai kreiptis į rajono gyventojus dėl budėjimų suaktyvinimo Vilniuje prie Aukščiausios Tarybos bei kitų Lietuvai gyvybiškai svarbių objektų.

   Prezidiumo narys Juozas Pažūsis bei kiti, žinodami savo krašto gyventojų apsisprendimą, pasiūlė priimti oficialų kreipimąsi į Lietuvos Aukščiausąją Tarybą, kad Širvintų krašto žmonės visapusiškai palaiko Aukčiausiosios Tarybos veiksmus saugant Tautos Nepriklausomybę. Tokia telegrama ir buvo išsiusta.

    Jau 1991 sausio tryliktosios 01 val. savivaldybės pastate budėjęs Jonas Smailys  sukvietė visą Širvintų rajono Tarybą, visuomeninių judėjimų ir partijų vadovus. Niekas už nieko nesislėpė, nors nežinojo kas jų laukia po keliolikos minučių ar valandų. Juk rajono sąjūdžio aktyvistai ne tik saugojo prieigas prie Aukščiausios Tarybos, bet ir rinko bei perdavinėjo žinias apie sovietinės kariuomenės judėjimą  mūsų ir Vilniaus rajonų teritorijose. Mes puikiai žinojome, kad sausio tryliktosios naktį, kiekviename stambesniame miškelyje palei autostradą Vilnius – Panevėžys yra prikišta sovietinių karių ir karinės technikos, kurie matyt laukė įsakymo užimti visų rajonų centrus, kad būtų atstatyta taip vadinama sovietinė tvarka, o visi aktyvistai ir kovotojai už Lietuvos laisvę būtų išsiųsti, kaip kad Ukmergės sovietinis komisaras pranašavo, „į Sibiro platybes“ Ši naktis buvo  nežinomybės naktis. Iš Vilniaus visais kanalais plaukė tikrai neramios žinios. Aš praktiškai nesitraukiau nuo telefono vis tarėmės ir informavome vienas kitą su AT nariu Benu Rupeika, kuris buvo Aukščiausios Tarybos pastate. Kartu su rajono tarybos nariais tarėmės kaip reikia informuoti rajono gyventojus apie padėtį šalyje, nes žinių ir teisingų ir provokuojančių tada buvo nemažai ir gyventojams buvo sunku  išrinkti tiesą. Prezidiumo narė Jadvyga Barbaravičienė (ji tuo metu vesdavo rajonines radijo laidas) pasiūlė 7 val. ryte pakviesti rajono gyventojus į taip vadinamą mitingą, kad galėtų jie viską išgirsti iš pirmų lūpų. Apie 8 val. prie savivaldybės pastato susirinko virš  tūkstančio širvintiškių, kurie nepabūgo įtemptos situacijos respublikoje, nors puikiai žinojo, kad kiekvienu momentu gali pasirodyti sovietiniai „tvarkdariai“. Mitingas praėjo aktyviai, jame buvo priimtas kreipimasis į sovietų vadą M. Gorbčiovą, kad Lietuva jau laisva ir tankais Jos nesutryps niekas.

   Taigi dar 1991 metų sausio pirmosiomis dienomis į Vilnių prie Aukščiausios Tarybos vyko ne tik mūsų rajono žmonės, bet  buvo gabenama ir sunkioji melioratorių technika užtvaroms nuo sovietinės karinės technikos. Širvintų melioracijos valdybos vadovai Romas Baltrukonis ir Albinas Rimša su valdybos  darbuotojais  nugabeno sunkiąją techniką ir  blokavo prieigą prie Aukščiausios tarybos nuo Žvėryno tilto.

   Dar prieš sausio 13-osios įvykius aš kartu su tuometiniu rajono savivaldybės valdytoju Aloyzu Letuku bei rajono policijos komisaru G.Leiteriu apsitarėm blogiausiam kas galėtų įvykti Lietuvoje, jeigu sugrįžtų okupantai. Tada nusprendėme, kad ir kas benutiktų, kovą už Nepriklausomybę perkelsime į pogrindį. Komisaras  G.Leiteris parūpino visiškai nežinomus mašinų numerius ir mes su valdytoju rajone susiradome Lietuvos Nepriklausomybei pasišventusius žmones, kurie pritarė prireikus dirbti pogrindyje. Tais laikais pas juos mes paslėpėme dauginimo aparatą, spausdinimo mašinėles, popierių, dažus ir kalkes kopijavimo aparatui.

   Dabar, po trijų dešimčių metų, aš didžiuojasi tais žmonėmis, su kuriais buvome nusprendę ir pasiryžę, kad ir kas benutiktų – tęsti kovą. Aš laimingas, kad mes buvome vienminčiai su Algiu Jakimavičium, Vincu Jankausku, Broniu Pukinu, Dangeru ir Antanu Pečiuliais, musninkiečiu Binkiu. Po 1991 metų sausio įvykių ši mūsų veikla dar labiau sustiprėjo, kadangi supratome, kad vis tik einame teisingu keliu. Žinoma, dabar tų dienų mūsų veikla gali atrodyti gal ir juokingai, tačiau tada, tais 1991 metais,  šiuo klausimu juokų nebuvo. Buvo okupantai, kurie ir toliau norėjo Lietuvą laikyti po geležine uždanga.

   Lietuvos tauta savo tvirtumu ir vieningumu nugalėjo. Mes niekada nepamiršime tų, kurie krito tomis tragiškomis sausio dienomis už Lietuvą, kurie atstovėjo Laisvę ir Nepriklausomybę.

   Tik štai dabar kyla pagrįstas klausimas, kur dingo 1990-1991 metrų buvusi atsakomybė už save ir už tuos, kurie gyvena šalia?

Parašykite komentarą

*

code