Apie sausio įvykius pasakoja ta, kuri tomis dienomis pagimdė ir ta, kuri gimė

PIRMĄ KARTĄ PUBLIKUOTA 2020-01-12

/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /

/ Nuotraukos iš asmeninio Birutės archyvo /

    Sausio 13-oji. Kiekvienam lietuviui ji svarbi ir brangi. Bet apie ją tiek parašyta, tiek pripasakota, kad jau lyg ir nėra ką bepridurti. Viskas atrodo taip banalu. O juk norisi kažką ypatingo papasakoti ir pasakyti. Kalbinti politikus? O kuo jie geresni už eilinius žmones, stovėjusius prieš tankus? Ar tuos, kurie gelbėjo sužeistuosius?  Arba tas močiutes, nešusias budintiems žmonėms arbatą ir sumuštinius? Tomis dienomis kiekvienas padarė tai, ką galėjo.

   Juk tai ne kažkurios partijos, ne kažkurio vieno žmogaus diena ir pergalė, o visų mūsų kartu. Ir tik kartu. Tokiomis mintimis sukau savo galvą jau kelias dienas. Jas paaitrino vienas bičiulis pasakęs „sausio 13-oji mūsų visų – kolektyviai“. Ir jis buvo teisus.

   Štai tuomet idėja atėjo pati. O viskas buvo paprastai. Važiuojant iš Širvintų į Musninkus prasilenkiu su sunkiasvoriu automobiliu, o jis aklinai aptaško mano priekinį stiklą. Jausmas nekoks – nieko nematai, bet privalai važiuoti. Tą akimirką ir supratau, apie ką rašysiu.

   1991 metų sausis buvo įtemptas visiems. Gyvenau Vilniuje. Kaimyno žmona pagimdė antrąjį šeimos kūdikį. Kadangi šis lengvai buvo „atšventęs“, su tortu ir gėlėmis rankose paprašė manęs, ką tik gavusios vairuotojo pažymėjimą, pavairuoti jo automobilį ir nuvežti iki Antakalnio klinikų: „gydytojams už dukrą noriu atsidėkoti“. Štai tuomet šviežiai iškeptai vairuotojai širdis į kulnus nuėjo – kelyje sutikome tanką. Oi kaip staigiai sukome į senamiestį ir vingiavome siauromis jo gatvelėmis, kad tik nepasektų mūsų ir nepagautų… Važiuoji ir net bijai atsisukti… Bet šį kartą ne apie tai.

     Tomis baisiomis sausio dienomis, kai vieni stovėjo mūsų valstybės sargyboje, kai kurios moterys gimdė. Tomis dienomis pasaulį riksmu pasveikino pirmieji laisvos valstybės piliečiai. Ir štai pagalvojau, juk mes net neįtariame, kaip tuo metu jautėsi jaunos mamos, o kaip sekasi tomis dienomis gimusiems mažyliams?

   *****

     Minėta Giedrės ir Edmundo Zeleckių šeima 2004-aisiais atsikraustė į Širvintų rajono Motiejūnų kaimą. Abi šeimos dukros Ieva ir Birutė mokėsi mokykloje Širvintose.

     Birutė užaugo į dailią moterį. Ši baltapūkė lietuvaitė tuomet ir gimė kaimyno šeimai. Prieš kelias dienas ji atšventė savo 29 metus. Paklausta apie sausio 13-osios įvykius, Birutė atvira:

– Na žinote, aš juk buvau maža, tik kelių dienų. Tad tikrai nieko neprisimenu. Bet artimieji pasakojo, kas vyko. O artėjant šiai datai mama vis prisimena ir pasakoja, ką patyrė tuomet mane pagimdžiusi. Žmonės laisvės norėjo ir kovojo dėl jos. Kovojo ne tik dėl savęs ir artimųjų, kovojo ir dėl mano kartos, mano vaikų ir mano vaikų vaikų.

– Birute, šiandien gyveni ne Lietuvoje. Kas lėmė išvykimą?

– Išvykau smalsumo vedina. Tada man buvo tik 18 metų. Draugė pasiūlė ir sutikau. Norėjau pabandyti surasti savo laimę. Ir čia turiu būti dėkinga visiems sausio 13 kovojusiems. Juk jų dėka atsirado galimybė jaunam žmogui keliauti bei pažinti svečias šalis. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būčiau likusi Lietuvoje. Anglijoje sutikau savo antrąją pusę. Auginame du šaunius vaikus – ketverių sūnelį ir beveik metų dukrytę.  Štai ir mama atvykusi pas mus, padeda.

– Birute, o tavo vaikai ar žino, kad jie turi lietuviško kraujo? Ar moka tavo gimtąją kalbą?

– Taip. Mano vaikai auga dvikalbėje šeimoje. Stengiamės, kad jie abiejų tėvų kalbas mokėtų. Tačiau su močiute kalba tik lietuviškai. Tiesa, tartis jau nevisai lietuviška… Sūnus viską supranta ir pasako. Dukrytei dar tik sausio pabaigoje sukaks metai, bet ji girdi ir lietuvių kalbą. Aš savo vaikus mokysiu Lietuvos istorijos, mano vyras nors ne lietuvis, bet vis tiek žino Lietuvos istoriją. Nuolat važiuosim atostogų į Lietuvą, tai vaikai tikrai žinos savo mamos šaknis. Be to, mano sesers Ievos vaikai gyvena čia pat, jie atvyko jau nemaži ir puikiai kalba lietuviškai.

     Kita mano pašnekovė Giedrė Zeleckienė. Šiandien ji penkių šaunių anūkėlių močiutė. Prieš dvejus metus Giedrė iš Motiejūnų kaimo išvyko į užsienį pas dukras.

– Giedre, kaip viskas atrodė jums, ką tik pagimdžiusioms ir dar gulinčioms ligoninėje?

– Mes visai nieko nežinojome. Taip, dar prieš ligoninę vyko neramumai. Bet niekas nesitikėjo, kad prasidės karas. Mes buvome uždarytos palatose, vaikus atnešdavo tik pamaitinti. Vaikščioti niekur neleisdavo. Televizoriaus skyriuje nebuvo. Seselių poste buvo radijo taškas, bet ir jį atjungė, kad gimdyvių negąsdintų. Artimųjų lankyti neleisdavo. Jie tik maisto perduodavo. Tad nieko ir negalėjo pasakoti. Antakalnio klinikos atokiau centro, tad nieko nematėme ir negirdėjome.

    Sausio 12-osios (buvo šeštadienis) vakare apie 23 val. pamaitinome kūdikius ir sugulėme. Tačiau naktį išgirdome didžiulį triukšmą koridoriuje. Ne iškart supratome, kas vyksta. Tegirdėjome nuotrupas: „Karas… Šaudo… Bus sužeistų… Maksimaliai pasiruošti priėmimui…“ Girdėjome riedant ligoniams skirtų vežimėlių ratus, barškėjo stumiami lašelinių stovai. Girdėjome kaip buvo derinama dėl patalynių, medikamentų, kaip iš pustuščių palatų moteris kėlė krūvon, kad kuo daugiau vietos būtų sužeistiems. Girdėjome, kad duotas nurodymas paruošti net reanimaciją, gimdyklos akimirksniu tapo operacinėmis. Personalas lakstė pirmyn atgal, ruošėsi. Savaitgaliais gydytojų ir sesučių mažiau dirbdavo, bet tą naktį visi sugužėjo. Niekas nežinojo, kaip bus. Vėliau, jau būdama namuose, sužinojau, kad toks pasiruošimas vyko visose Vilniaus ligoninėse.

    Mes ką tik pagimdžiusios, hormonai savo daro, tad ašarojome visos. Bijojome, kad artimieji nenukentėtų, juk kai kurios jau ne pirmąjį vaiką gimdė, bijojome dėl savo vyrų. Aš juk žinojau, kad mano vyrui viskas rūpi. Jis, dalyvavęs Černobylio avarijos likvidavime, tad net neabejojau, kad vyks į karščiausius taškus.

    Baisiausia mums buvo nežinomybė. Mes ligoninėje uždarytos, o šeimos kažkur ten – KARE. Net neįsivaizdavome, kur ir kaip tas karas vyksta. Mobiliųjų nebuvo, susisiekti su šeimomis negalėjome. Vienintelis ryšys su pasauliu buvo telefono automatas. Tik vakarais galėdavome nueiti prie jo, esančio prie Priimamojo skyriaus. Stovėdamos eilėje ir pasikalbėdavome.

   Sekmadieniais išrašymai Antakalnio klinikose nebuvo vykdomi. Tačiau 1991 m. sausio 13 d. dauguma mūsų išvyko iš ligoninės. Reikėjo atlaisvinti kuo daugiau vietų sužeistiesiems. Ryte šeštą valandą atnešė mums maitinti kūdikius, seselės buvo nekalbios, pavargusios. Iš jų būsenos numanėme, kad įvyko kažkas baisaus. Mums pasakė, kad visos, kurios gerai jaučiasi ir kurių mažyliai sveiki, turi ruoštis namo. Jau aštuntą valandą turėjome išrašymo dokumentus. Man gerai, tuo metu gyvenome Vilniuje, bet buvo moterų, kurios niekaip negalėjo susisiekti su artimaisiais. Kai kurios, ypač iš rajonų moterys net laidinio telefono namuose neturėjo, tad bandė skambinti kaimynams. Oi kiek ašarų išliejo tos, kurios iškart neprisiskambindavo. Juk karas – nežinia, kas ir kaip. Visas kankino nežinia ir nerimas dėl rytojaus. O kai prie krūtinės glaudi ką tik gimusį kūdikį, tas nerimas ypatingai stiprus.

    Nuo to nerimo man ir dar kelioms mamytėms dingo pienas. Tą rytą palatos kaimynės, nusitraukusios pieną jo neatidavė į virtuvėlę, o supylė į buteliuką mano Birutei. Iki šiol esu dėkinga toms moterims, o tuomet širdyje džiaugiausi, kad namuose turiu keletą mišinuko dėžučių ir pradžiai jo pakaks.

   Grįžusi namo su vyru nuolat žiūrėjome televizorių, klausėmės radijo, tačiau būnant su šeima, apkabinus ir septynmetę dukrelę, pasidarė ramiau. Mes jau kartu. Visi keturi.

   Šeima neturi tų laikų išlikusių nuotraukų. Jos pranyko gaisre, kartu su jų namu.

*****

  Jeigu Jūs pažįstate žmonių, kurie galėtų ir norėtų papasakoti apie 1991-ųjų sausio išgyvenimus, mielai paskaitysime kartu. Laukiame laiškų ir nuotraukų info@krastozinios.lt