Vienos Širvintos. Du akcentai. Balta ir Juoda. Gėris ir Blogis.

/ VIRGINIJUS SARPAUSKAS /

  1918 metų vasario 16 dieną Lietuva paskelbia Nepriklausomybės Aktą.

   1920 metų rudenį vyksta Širvintų – Giedraičių – Musninkų Nepriklausomybės mūšiai.

   1925 metų gegužės 25 dieną pasienio policijos Širvintų baro viršininko I. Juodenikio (Juodemsko) iniciatyva buvo sušauktas Širvintų valsčiaus inteligentijos ir visuomenės susirinkimas, kuriame įsteigtas Nepriklausomybės kovose žuvusių savanorių kapų sutvarkymo komitetas.

   1926 metais aukų lapais komitetas surinko apie 10 tūkst. litų, iš kurių 4442 litai buvo išleisti penkioms kapavietėms Širvintų apylinkėse sutvarkyti. Kadangi liko nepanaudotų pinigų, kilo mintis Širvintose pastatyti paminklą.

1927m. rugpjūčio 15 dieną Širvintose atidengtas Roberto Antinio vyresniojo paminklas, skirtas Nepriklausomybės kovose žuvusiems savanoriams atminti. Skulptorius pavaizdavo suklupusią motiną, kuri prilaiko mirštantį sūnų.

  1940 metais Lietuva praranda Nepriklausomybę.

  1954 gegužės mėnesį R.Antinio paminklas daužomas kūjais, vikšriniu traktoriumi nugriaunamas ir užkasamas.

  1988 metų vasarą Lietuva ir Širvintos gyvena Sąjūdžio dvasia. Birželio mėnesį pirmą kartą viešumoje aptarinėjama mintis, kad reiktų surasti skverelyje užkastą R.Antinio paminklą Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoriams.

  1989 metų rugsėjo mėnesiui, po beveik metus trukusių paieškų, buvo rasti tik keli stipriai apgadinti paminklo fragmentai. Paminklo paieškų komisija nutaria darbus nutraukti. Per kelis artimiausius mėnesius širvintiškiai nusprendžia, kad nori atkurti paminklą pagal išlikusias nuotraukas.  Sutariama su Robertu Antiniu jaunesniuoju ir jis nedelsiant imasi darbo. Širvintų visuomenė ir organizacijos tęsia prieš kelis mėnesius pradėtą pinigų rinkimą.

  1991 metų rugsėjo 1- ąją dieną Širvintose didelė šventė. Skambant Tautiškai giesmei kunigas Juozapas Dabravolskas pašventina atstatytą paminklą.

  Ir antra istorija. Po to, kai 1954 metais buvo išniekintas mūsų Nepriklausomybės karių paminklas, lyg tai apie 1960 metus buvo įrengtos tarybinių karių kapinės. Tarybinis betoninis brutalizmas, žvaigždės, eglių vainikas, pjautuvas, kūjis, ginklas ir durklas. Ir jokio žmogiškumo. Didybės ir pranašumo demonstravimas. Tragizmas. Aukos eskalavimas ir amžinoji skola.

  Paminklą savo Nepriklausomybės kariams statėme mes patys. Du kartus. O stabą pastatė mums. Ir būtinai didesnį. Nes tai didybės simbolis. Motina su mirštančiu kariu glaudžiasi prie bažnyčios. O stabas siekia pranokti bažnyčią.

  Balta ir Juoda. Gėris ir Blogis.