Šį savaitgalį Vilniuje vėl garsiai ginčijomės dėl imigracijos. Vieni sakė, kad į Lietuvą atvyksta per daug užsieniečių, kiti perspėjo apie neapykantos ir susipriešinimo pavojų. Buvo plakatų, šūkių, protestų ir daug emocijų. Kaip ir dažnai tokiais atvejais, abi pusės turėjo savų argumentų.
Tačiau klausantis šio ginčo pagalvojau, O KIEK SAVŲ MES DAR GALIME SUSIGRĄŽINTI?
Man atrodo, kad šis klausimas Lietuvos migracijos diskusijoje skamba pernelyg retai. Daug kalbame apie tuos, kurie atvyksta, bet gerokai mažiau – apie lietuvius, kurie per pastaruosius dešimtmečius išvyko gyventi kitur.
Todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlomas paketas emigravusioms lietuvių šeimoms man atrodo svarbus ne tik kaip socialinė priemonė. Tai ir tam tikras požiūrio pasikeitimas. Pagaliau valstybė ne tik konstatuoja, kad lietuviai išvyksta, bet ir bando padaryti ką nors konkretaus, kad dalis jų sugrįžtų.
Ministerija siūlo grįžtančioms šeimoms skirti nuo 2 iki 5 tūkstančių eurų, priklausomai nuo vaikų skaičiaus. Taip pat numatomas iki tūkstančio eurų integracijos krepšelis – lietuvių kalbos kursams, kvalifikacijai įgyti ar pripažinti, vaikų darželiui, psichologinei pagalbai.
Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad keli tūkstančiai eurų išspręs emigracijos problemą. Žmogus, dešimt ar penkiolika metų gyvenantis užsienyje turi darbą, būstą, draugų, vaikų, kurie mokosi, įpročius ir savo susikurtą gyvenimą. Sugrįžimas nėra sprendimas, kurį galima nupirkti išmoka. Tačiau pinigai šiuo atveju nėra vienintelis dalykas.
Ne mažiau svarbus yra valstybės siunčiamas signalas: jeigu norite grįžti, mes norime jums padėti. Man atrodo, kad Lietuvai tokio signalo labai reikėjo. Juk mūsų demografinė situacija tikrai prasta. Visuomenė senėja, vaikų gimsta mažiau, o dirbančių žmonių ilgainiui mažės. Tai reiškia ne tik darbuotojų trūkumą. Nuo to priklausys mūsų ekonomikos augimas, viešųjų paslaugų finansavimas ir socialinės apsaugos sistemos tvarumas.
Tačiau yra dar vienas dalykas, apie kurį kalbame rečiau. Demografija nėra vien skaičiai. Tai ir klausimas, kokia Lietuva bus po dvidešimties ar trisdešimties metų. Kokia bus mūsų kalba? Ar mūsų vaikai ir anūkai vis dar jaus ryšį su Lietuvos istorija, tradicijomis, kultūra? Ar Lietuva jiems bus tik vieta žemėlapyje, ar šalis, su kuria siejasi jų šeima, kalba ir tapatybė?
Žinoma, Lietuvos kultūros ir identiteto negalima išsaugoti vien žmonių grįžimu. Kultūra nėra muziejaus eksponatas, kurį reikia laikyti už stiklo. Ji keičiasi, susiduria su kitomis kultūromis, priima naujas idėjas ir kartu išsaugo tai, kas svarbiausia. Tačiau tam reikia žmonių. Reikia šeimų, kurios kalba lietuviškai, reikia vaikų, kurie auga Lietuvoje ir jaučia, kad ši šalis yra jų namai. Reikia žmonių, kurie ne tik čia gyvena, bet ir perduoda kitai kartai savo kalbą, istoriją, papročius ir santykį su valstybe. Todėl lietuvių susigrąžinimas yra ne vien ekonominis klausimas, tai ir kultūros klausimas. Ir galbūt net klausimas apie mūsų valstybės išlikimą.
Žmogus, grįžtantis į Lietuvą po daugelio metų užsienyje, parsiveža patirtį, žinias, kalbas, tarptautinius ryšius. Tai yra didžiulė vertybė. Todėl man patinka pati ministerijos siūlomų priemonių kryptis. Ne todėl, kad keli tūkstančiai eurų savaime galėtų pakeisti demografines tendencijas ir ne todėl, kad turėtume manyti, jog kiekvienas emigravęs lietuvis būtinai turi grįžti. O todėl, kad valstybė pagaliau parodo iniciatyvą. Jeigu žmogus nori grįžti – padėkime jam. Jeigu šeima grįžta su vaikais – padėkime jiems įsitvirtinti. Jeigu užsienyje įgyta kvalifikacija gali būti panaudota Lietuvoje – sudarykime tam sąlygas.
Žinoma, visa tai nereiškia, kad Lietuva neturėtų priimti žmonių iš kitų šalių. Gyvename pasaulyje, kuriame migracija yra neišvengiama, o ekonomikai kai kuriose srityse reikia darbuotojų. Tačiau atsakinga migracijos politika privalo turėti ne vieną, o kelis tikslus. Galime rūpintis tais, kurie atvyksta, bet kartu nepamiršti tų, kurie išvyko. Galime būti atviri pasauliui ir kartu saugoti tai, kas mus brangu. Galime priimti pokyčius bet kartu stengtis, kad neprarastume savo kalbos, kultūros ir ryšio su valstybe.
Man atrodo, būtent tokios pusiausvyros šiandien ir trūksta mūsų migracijos politikoje. Per daug kalbame apie skaičius, per mažai – apie žmones. Per daug klausiame, kiek dar galime priimti, ir per mažai – kiek galime susigrąžinti. Juk Lietuva nėra vien teritorija, darbo rinka ar statistinė gyventojų lentelė. Lietuva yra žmonės, kalba, atmintis, šeimos istorijos ir tai, ką viena karta perduoda kitai. Todėl emigravusių lietuvių susigrąžinimas man atrodo ne tik gera ekonominė ar socialinė priemonė. Tai investicija į pačią valstybę.
Galų gale norėtųsi labai paprasto dalyko: kad lietuvis, kuris po daugelio metų užsienyje vieną dieną pagalvoja apie grįžimą, jaustų, jog jo čia laukia ne tik gražūs žodžiai, bet ir konkreti pagalba. Kad grįžęs jis galėtų ne tik gyventi Lietuvoje, bet ir jaustis jos dalimi. Ir kad jo vaikai žinotų, kodėl ši šalis yra jų namai.
Gal nuo to ir verta pradėti rimtesnę Lietuvos migracijos politiką.
Ne tik nuo klausimo, kiek svetimšalių įsileisime.
Bet ir nuo klausimo, kiek savų susigrąžinsime – ir ką padarysime, kad jie čia pasiliktų.
Anna Kuznecovienė
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narė
POLITINĖS REKLAMOS SKELBIMAS
Užsakovas: Širvintų socialdemokratai (LŠ24-01)
Skelbimas susijęs su Širvintų rajono savivaldybės tarybos nario(ų) veikla ir 2027 m. savivaldybių tarybų rinkimais
Daugiau informacijos rasite: https://www.krastozinios.lt/skaidrumo-pranesimas-sirvintu-socialdemokratai/
Rašydami komentarą prisiimate visą atsakomybę dėl galimų pasekmių. Komentuokite atsakingai!