SUSIREIKŠMINIMAS, POTRAUMINIO STRESO SUTRIKIMAS IR RINKIMŲ „KATARSIS“

Andrius Navickas
LRS Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas

/ ANDRIUS NAVICKAS, LR Seimo narys /

   Ilgas rašinys. Tikiu, kad vis dar yra žmonių, kurie nori suprasti. Taip pat ir man pačiam svarbu suvokti, kodėl tiek savo, tiek aplinkinių žmonių reakcijoje atrandu to, ką anglai vadina „overreactions“.  Šioje situacijoje, mano įsitikinimu, svarbu ne primesti galutinius atsakymus , vienareikšmiškas interpretacijas, bet kelti klausimus ir geranoriškai stengtis suprasti skirtingas pozicijas.

POTRAUMINIO STRESO SUTRIKIMAS

   Jei norime suprasti didelę dalį dabar vykstančių procesų, turime pripažinti, kad esame potrauminio streso sutrikimo veikiama visuomenė. Tiesą sakant, žinant, su kokiais iššūkiais teko susidurti, būtų keista, jei būtų kitaip.

   Potrauminio sutrikimo diagnozė santykinai „jauna“. Tik besibaigiant  XX amžiui ji ne tik įsitvirtino, bet ir suteikė svarbų stimulą psichologinių traumų tyrimams.

    Jei diagnozė buvo artikuliuota, pradėjus tirti grįžusių iš Vietnamo karo amerikiečių veteranų psichinę būseną, tai ilgainiui konstatuota, kad ne tik dalyvavimas kare sukelia traumas. Taip pat galime kalbėti apie katastrofas, represijas, įvairias smurto patirtis ar net intensyvų ilgalaikį stresą.

   Šių laikų visuomenės gyvena, išspaudusios iki maksimumo akceleratoriaus pedalą. Stresas bei nesibaigianti įvaizdžio vadyba užteršia socialinį pasaulį ne mažiau, nei plastikas ar naftos produktai gamtą. O kai dar prisideda precedento neturinti pandemija bei karas, kuris paneigia bet kokį „niekada daugiau“, visa tai rimtai traumuoja.

NESIBAIGIANTI MEDŽIOKLĖ SU VAROVAIS

   Spėju, kad visi pajutote, kad jau ne vieneri metai visų karas prieš visus tik intensyvėja. Iš dalies galima teigti,  kad tai neišvengiamas socialinių tinklų išplitimo šalutinis efektas. Kai galima tapti „sofos ekspertu“ bet kuriuo klausimu ir vertinti net ir tai, apie ką nusimanai tik labai paviršutiniškai. Turėti nuomonę apie viską tampa socialiniu imperatyvu, o traumuojantis „vidinis perdegimas“ prideda nepakantumo, poreikį išreikšti susikaupusias dygias emocijas ir norą, kad viskas būtų vienareikšmiška.

   Rusijos kruvina invazija į Ukraina, natūralu, pradžioje leido patirti net psichologinį apsivalymą, nes čia iš tiesų viskas aišku, nereikia klaidžioti po niuansus ir galima jaustis „moralinės bendruomenės“, kovojančios už teisingą reikalą, dalimi. Galima buvo kažkiek kompensuoti ir kovido pandemijos stresą, kuris, bent iš dalies, kilo ir dėl to, kad tvirtai pasakytų, kuris reagavimo būdas yra teisingas, buvo sunku. Tuo labiau, kad virusas nuolat mutavo ir apaugo sąmokslo teorijomis, žudančiomis bet kokį susikalbėjimą.

   Tačiau gyvenimas nėra vienareikšmiškas, kyla įvairios dilemos, o potrauminio streso būsenoje niuansai, alternatyvų egzistavimas, tiesą sakant, net ir pati įvairovė – erzina. Todėl  „smerkimas“ tampa svarbia gyvenimo būdo dalimi – atšaukimo kultūra virsta nesibaigiančiu linčo teismu. Galima tik prognozuoti, kad, jei nepradėsime „stabdyti arklius“, labai netoli iki kažko panašaus į  „revoliucinį terorą“  Prancūzijos revoliucijos metu.

   Esmė ta, kad potrauminis sindromas kankina mus visus. Tai labai aiškiai pajutau pastarosiomis savaitėmis. Regis, kiekvienas turime savo teisę, paaiškinimą ir jaučiamės įsižeidę, kad nesame išgirsti ar suprasti, tačiau lygiai taip pat į kitą ir jo keliamus klausimus, tiesą reaguojame kaip į rimbo smūgį, nes „perdegusioje“ viešojoje erdvėje galioja tik „nulinio žaidimo“ logika, kai viskas yra juoda/balta, nes potrauminio streso situacijoje nebelieka žaismingo pokalbio ir saviironijos ir viską užlieja patyčios ir liguistas noras suduoti kuo stipriau.

MOBILIZACIJA IR „PERDEGIMAS“

    Potrauminis sindromas turi dar vieną ypatybę – kai mes dar sugebame mobilizuotis, kovoti su didžiuliais iššūkiai, viskas tarsi neblogai ir jėgų yra, ir išminties. Tačiau, kai tik galima kiek atleisti mobilizaciją, kai, regis, didžiausi išbandymai jau praeityje, ateina ne ramybė, bet erzinantis diskomfortas ir „perdegimo“ jausmas. Tiesą sakant, būtent dėl to su dideliu nerimu laukiu situacijos, kai ukrainiečiai pagaliau pasieks pergalę ir galima bus išjungti mobilizacijos režimą. Po trumpos euforijos bus labai sudėtinga emocinė „pelkė“.

Grįžtant į dabartinę Lietuvą, prasčiausias patarimas „susiimkime“. PST daro mus beviltiškai rimtus ir susireikšminusius. Šioje situacijoje labai svarbu kaip tik išdrįsti sau ir kitiems pasakyti – tikrovė kur kas išmintingesnė už kiekvieną iš mūsų ir ji paprastai puikiai susitvarko pati, net jei  pasidavėme įsitikinimu, kad upė teka tik todėl, kad ją stumiame.

KOKS PERKROVIMAS REIKALINGAS?

  Esu politikas, Seimo narys ir, natūralu, kad mane labiausiai domina PST padariniai politiniam gyvenimui.

  Prisipažįstu, kai išgirdau idėją, kad būtinas politinio gyvenimo „perkrovimas“, pirmoji mano reakcija buvo – baikit, yra svarbesnių darbų. Tiesą sakant, ir dabar nesu tikras, ar mes, kol nesibaigs visus mus įtraukęs karas Ukrainoje, galėsime sau iš tiesų atsakyti – dėl kokios ateities Lietuvos esame pasiruošę sutarti? Nes čia nepakanka išsakyti lūkesčius ir vizijas, dar reikia sutarti, kiek ir kur reikalingos valstybės pastangos ir kaip palaikyti finansinį jų tvarumą?

  Tačiau ar be pirmalaikių rinkimų „katarsio“ mes nepaskęsime emocijose ir pykčio, kad pasaulis nėra tobulas kūdroje?

  Mes tiesiog prakeikėme politikus ir įpratome piktintis viskuo, ką valdžia bedarytų. Kalbu ne apie pilietinę kontrolę, kritinių klausimų svarbą, bet apie nesibaigiantį kartojimą, kad mes, politikai, – tie, kurie „prie lovio“ – esame vagys, kvailiai ir beviltiški savanaudžiai. Kartoti tai tol, kol politinė kūryba virs nesibaigiančiais politikų teisinimaisiais dėl visko. O politikos turinys – pastangos atrasti veiksmingus sudėtingų problemų sprendimus, nustoja dominti, nes paprasčiausiai nėra „skandalo“.

   Na, kol reikia operatyviai reaguoti į pandemijos išmanymą, galima numoti ranka į visas patyčias. Kai iškyla egzistencinė grėsmė mūsų nacionaliniam saugumui ir reikia tapti ištikimais Ukrainos bendražygiais ar priimti tikrai nemalonius sprendimus dėl sienos su Baltarusija apsaugos, tenka daryti, kas būtina, žinant, kad yra pakankamai žmonių, kurie supranta, kas vyksta.

   Tačiau, kai reikia žengti esminius žingsnius, susijusius su valstybės tarnybos pertvarka, į viešųjų paslaugų stiprinimą nukreipta mokesčių reforma, kai pagreitį įgauna švietimo, sveikatos apsaugos srities reforma ir t.t., tačiau viskas virsta skandavimu „vagys“ ar „kur čekiukai“, puikiai suprantu Vyriausybės reakcija: jei iš tiesų dabartinėje situacijoje svarbiausiu užsiėmimu yra ne politinė kūryba, bet selektyvi politinė archeologija, tai tėra vienintelis kelias – pasitikrinkime, kuo Lietuvos žmonės dar pasitiki.

   Ir čia nėra joks Jurgitos Šiugždinienės „dengimas“.  Dešimtmečius egzistavo tokia išmokų vietos politikams sistema, kuri leidžia lengvai apkaltinti kiekvieną buvusį savivaldybininką. Bet kurio rajono, bet kurios partijos.  Jurgita puikiai gali gyventi,  nebūdama ministre, tačiau čia juk svarbiau tas pranašumo jausmas: mes galime atšaukti bet kurį politiką ir tai neturi sustoti – todėl dabar eilėje….

   Sutinku, kad prokurorams, paaiškėjus apie galimą piktnaudžiavimą, čia atsiveria platus veiklos baras ir tikrai manau, kad visais atvejais, kai tik bus atrasta nusikalstama veika, politikas, bet kuriai partijai priklausytų, privalo atsakyti. Tačiau, jei mums nepakanka prokurorų veikimo ir norime spausti atšaukimo kultūros akceleratorių, tai logiškiausia – nauji Seimo rinkimai, nes absurdiška sakyti, kad Gintarė Skaistė negali būti ministre, nes neturi išsaugojusi popierinių dešimties metų čekiukų, o štai eksministras Aurelijus Veryga, kuris pandemijos apribojimų metu parlamentines lėšas leido kurui, yra „baltas ir pūkuotas“.

   Kitas dalykas – ar tikrai rūpi ištaisyti sistemą? Ne,  didžiausią pasimėgavimą kelia galimybė „nukirsti“ kitą, net jei tenka dėl efekto aukoti faktus. O dar smagiau – nuolat moralizuoti ir klausinėti, pavyzdžiui, Premjerės: ką galvoji apie čekiukus? Taip, ji pati neišleidžia nė cento parlamentinių lėšų, bet ji juk žadėjo tobulą skaidrumą? Na, taip – ministrai, regis, nevagia, kaip ir Premjerė, bet ar ji tikra dėl jų visų praeities? Ir kodėl ji negali bent kelių ministrų atleisti – nes taip įdomiau?

   Pripažįstu, kad, jei ne PST, galbūt sugebėtume racionaliau susikalbėti, ne taip jautriai reaguoti ir ne taip aršiai norėtume „kraujo“ ar  įsiskaudintume.

   Tačiau dabartinėje situacijoje priešlaikiniai Seimo rinkimai, kaip man atrodo, yra vienintelis būdas kažkaip „išsikapstyti“ iš tos kaltinimų, kad valdžioje ne tie, kad visi mes apgavikai, niekšai etc. „pelkės“. Sutinku, kad, regis, racionaliau būtų palaukti dar metus, likusius iki eilinių rinkimų, tačiau, labai tikėtina, kad, jei nebus esminio „perkrovimo“,  PST tik progresuos ir viskas komplikuosis.

   O gal dabartinės valdžios žinia – kartu nuėjome labai sunkų kelią ir dabar išsirinkime tuos, kuriems patikėsime lyderystę toliau – yra savalaikė? Kaip ir raginimas: skaidriai ir aiškiai sutarkime dėl sąlygų, kuriomis dirbs būsimi Seimo nariai, Prezidentas, savivaldybininkai, o ne vien mėgaukimės, kartodami, kad „visi politikai vagys“.  Net jei taip ir manote, turėsite puikią progą tapti „pirmuoju nevagiančiu politiku.“

   Tikrovė išmintingesnė už mus visus. Kažkaip bus, nes nėra buvę, kad niekaip nebūtų buvę.

8 thoughts on “SUSIREIKŠMINIMAS, POTRAUMINIO STRESO SUTRIKIMAS IR RINKIMŲ „KATARSIS“

  • 2023-05-26 at 18:32
    Permalink

    Iš Širvintų rajono informacijos apie lėšų neteisingą naudojimą anksčiau buvo pateikta. Bet kuriame stalčiuje nugulė neaišku. Kodėl 2015 m. buvo atleisti iš savivaldybės finansų darbuotojai, kadangi anksčiau laikomasi įstatymų ir tokie darbuotojai Živilei buvo neparankūs. Iš poliklinikos atleista darbuotoja, kadangi buvo nupirktas ir poliklinikos patalpose pastatytas kavos aparatas. Živilės buvo motyvuotas, kaip didelis nusižengimas. O kaip kurui kompensacija, lėšų mokėjimas UAB “DANIELITA”, transporto nuoma (juokingas nuomos mokestis) važinėti savais reikalais, už savo reklamą televizijai. Kodėl jinai nepriima sprendimą padėti žmonėms įsivesti vandenį, kanalizaciją, argi savivaldybė negali dalį kompensuoti stogo pakeitimą.
    Ir šiandien buvau mieste Ir pastebėjau, kokia aplinka priešais ponios rezidenciją ir nuėjus kelis šimtus metrus: ligoninė, poliklinika, turgus, autobusų stotis ir t. t. Tos vietos nuo 2015 m. nepagražėjo, bet ir toliau griūna.

  • 2023-05-26 at 13:43
    Permalink

    Įdomu, ar iki paskutiniųjų savivaldybės tarybos rinkimų nebuvo kūrybingai apeinamos Širvintų rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamente nustatytos tvarkos normos?

  • 2023-05-25 at 18:22
    Permalink

    Geras Arūno Milašiaus pastebėjimas:
    “Iš karto sakau – jokios reformos čia nepadės ir šio puvinio, kuris labai patogus, neišpjaus. Sprendimas jau yra ir jis senas – iš pradžių tiesiog reikia laikytis galiojančių įstatymų, kad ir buhalterinės apskaitos, ir nebijoti viešumo. Nesudėtinga savivaldybių puslapiuose pateikti tarybos narių ataskaitas. Jei jos būtų viešos, merui, netgi nesilaikančiam buhalterinės apskaitos reikalavimų, nes jis mano, jog yra virš jų, nekiltų ranka pirkti televizoriaus, nes ši žinia apie atnaujintą šeimos vizualinę gerovę labai greitai pasklistų tarp rinkėjų. Tikėtina, kad ir žmona su uošve bartų”
    delfi.lt/news/ringas/lit/arunas-milasius-patogusis-lietuviskos-politikos-puvinys.d?id=93451015

    Geras, paprastas kaip 3 kapeikos pasiūlymas. Bet ar kam to reikia? Širvintose tikrai ne

  • 2023-05-25 at 15:53
    Permalink

    Išties įdomu pagal kokius kriterijus Tapinas rinkosi savivaldybes. Kiek girdėjau, Širvintos atsidūrė 5 Tapino savivaldybių krūvelėje. Ką reiškia penktoje ir kodėl penktoje, tik spėlioti belieka. Mano spėjimas: niekas su juo nesusisiekė ir nenutekino jokios informacijos, tai ir netiria, nes nėra įrodymų, kad kažkas blogai

  • 2023-05-25 at 14:48
    Permalink

    Žiūrėkite, kaip dėl valstybinių lėšų dega Jonavos meras. O kaip su Širvintų savivaldybe? Ką manote?

  • 2023-05-25 at 09:08
    Permalink

    Merė garsiai į TV kameras apskelbė, kad kai kurie tarybos nariai piktnaudžiavo išmokomis. Jau daug laiko praėjo, bet niekas jokio paneigimo nepateikė. Tylu, ramu. Įdomu ir tai, kad pagal tarybos regalmentą kaltę dėl to taip pat turėtų prisiimti savivaldybė. Širvintų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 250 punktas:
    “Ar Savivaldybės tarybos nario gautos išmokos naudojamos pagal paskirtį, kontroliuoja Savivaldybės administracijos Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriaus Buhalterijos poskyris ir Savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba”

    Stebėtina tyla rajone šiuo klausimu, nors kituose rajonuose didelis sambrūzdis. Tai daug ką pasako apie visus mus ir rajono perspektyvas.

    Vienas iš sektinų pavyzdžių:
    “Utenos tarybos narė savivaldybei grąžins kone 20 tūkst. eurų: teigia negalinti pagrįsti kurui išleistų lėšų”
    http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1997327/utenos-tarybos-nare-savivaldybei-grazins-kone-20-tukst-euru-teigia-negalinti-pagristi-kurui-isleistu-lesu

    Ar tai įmanoma Širvintose?

  • 2023-05-24 at 23:11
    Permalink

    Kur čia matyta, kad nuo 2015 metų rajone nebuvo nei vieno audito dėl biudžeto lėšų naudojimo. Ką nori, tą ir daro merai su savo dauguma.
    Štai kas skurdina žmones rajonuose. Gal ir pensininkas galėtų gauti iš savivaldybės pinigų vaistams, sriubai. Galima būtų atnešti ir pateisinamąjį dokumentą su parašais.
    Įdomu kada bus nagrinėjami Širvintų rajono pirkimai? Aišku mes nesužinosime, kadangi jau Živilė leidžia sau reklama, kaip viskas daroma teisingai Širvintų r. savivaldybėje.
    O nuo 2015 m. buvo kompensuojamas kuras vykstant į Vilnių. Kam Vilnius, jeigu deklaruota gyvenamoji vieta Širvintos. Kiek pinigų panaudota savo reklamai, t. y. iliustruotoms knygutėms, kurios pavadintos ataskaitomis, kiek pinigų išleista savo reklamai vardiniams suvenyrams (puodukai, tušinukai, atvirukai, apmokėjimas televizijai ir pan.) ?

  • 2023-05-23 at 08:09
    Permalink

    Autorius turi talentą rašyti. Bet kokia pagrindinė rašinio mintis?

    Man tai gaila, kad vietoje to, jog viešai padėkoti visuomenininkui Tapinui (nepaminėtas nei karto) už tą darbą, kurį padarė vietoje aibės miegančių valstybinių institucijų, tarp eilučių bandoma įpinti mintį: “ai, o kas čia tokio, ko čia kabinėjatės be reikalo”

Comments are closed.