APIE MEDIKO IR PACIENTO SANTYKIUS

ANDRIUS NAVICKAS, LR Seimo narys

AR MEDIKAS TURI TIK PAREIGAS?

  Siūlymas suteikti teisę medikams atsisakyti gydyti jiems grėsmę keliančius ir smurtaujančius pacientus sukėlė tikrą emocijų audrą. Liejosi priekaištai, kad šis siūlymas tolygus Hipokrato priesaikos išsižadėjimui, kad mediko profesijos esmė yra gydyti bet kurį žmogų, nepriklausomai nuo to, kokias emocijas pacientas kelia, kaip elgiasi. Kritikai net tvirtino, kad, priėmus tokią nuostatą, sunyktų mediko profesijos tapatybė.

  Visiškai sutinku, kad mediko profesija ypatinga. Mažai yra tokių profesijų, kai nuo specialisto profesionalumo, pasiaukojimo tiesiogiai priklauso kito žmogaus gyvybė ar, bent jau, ilgalaikė gyvenimo kokybė. Tačiau privalome pripažinti ir tai, jei neapginsime pagarbos mediko (kaip ir mokytojo) profesijai, tai turės destruktyvius padarinius visai visuomenei.

praktikoje galioja principas, apie kurį perspėjo kažkuris išminčius: „žmonės buvo sukurti tam, kad juos mylėtų, o daiktai buvo sukurti tam, kad jais naudotųsi. Šiandien pasaulyje tiek chaoso yra dėl to, kad mes naudojamės žmonėmis, o mylime daiktus.“

  Projekto autorės Jurgitos Sejonienės teigimu, medikai atsisakyti suteikti pagalbą galėtų tik tokiu atveju, jei nekiltų grėsmės paciento gyvybei.  Parlamentarės, ilgą laiką dirbusios gydytoja, įsitikinimu, tokia įstatymo pataisa pirmiausia būtų edukuojanti priemonė, kuri turėtų sustabdyti dalies pacientų norą savo prastas emocijas, susikaupusią neapykantą išlieti gydytojui, primintų tai, kad mums turi rūpėti gydytojo psichologinė bei fizinė būklė.

  Higienos instituto statistika verčia sunerimti – medikai savo darbo vietoje fizinį ir psichologinį smurtą patiria šešiolika kartų dažniau, negu kiti viešąsias paslaugas teikiantys darbuotojai, pareigūnai, specialistai. Kasmet policija įregistruoja daugiau nei puse šimto fizinio smurto prieš medikus atvejus, tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, nes policija kviečiama išskirtiniais atvejais, taip pat itin retai į ją kreipiamasi, kai susiduriama su psichologiniu smurtu.

  Pagal dabar galiojančias teisines normas gydymas gali būti nutraukiamas tik tuo atveju, jei pacientas kelia grėsmę sau ar kitiems pacientams. Kitaip sakant, pagal galiojantį modelį, pacientas turi tik teises, o medikas tik pareigas.

  Be abejo, veikiausiai kiekvienas esame susidūrę su medikais, kurie buvo atsainūs, nejautrūs. Tačiau susimąstykime, ar viena iš to priežasčių nėra tas stresas, kuris jiems tenka, taip pat ir tas pyktis, panieka, su kuriuo labai dažnai tenka susidurti.

APIE MISIJĄ IR VADYBĄ

  Tikrai nebūtų normalu, kad medikas pagalbą teiktų tik tiems, kas jam ar jai patinka. Yra pacientų, kurie skleidžia atgrasų kvapą, tapo pikti nuo skausmo ar dėl įvairių psichikos negalavimų neadekvačiai reaguoja. Nė viena šių aplinkybių neturėtų tapti priežastimi negauti būtinos medicininės pagalbos.

  Kita vertus, pripažinkime, kad gerokai persistengta, kai praktiškai visoms profesijoms pradėta taikyti ta pati vadybinė logika ir viską bandyta įsprausti į paslaugų teikimo logiką. Mano įsitikinimu, labiausiai dėl to nukentėjo išskirtinės profesijos, kuriose turi stiprų tarnystės ir misijos elementą. Turiu galvoje, mokytojus ir medikus.

  Šiandien turime tik didėjančią problemą – kaip galima kalbėti apie mokytojo autoritetą, jei jis traktuojamas tik kaip paslaugų teikėjas, o mokykloje įsigali principas „klientas visada teisus“. Tada ir pasigirsta reikalavimas: mokinius reikis sudominti, linksminti bei, idealiu atveju, tenkinti visus jų įgeidžius.

  Deja, labai panaši situacijoje ir medicinoje. Į mediką žvelgiama ne kaip į specialistą, kuris turi kompetenciją padėti pacientui įveikti ligą, bet kaip į „sveikatos paslaugos“ teikėją, kuris, kaip pageidaujama, turi gydyti taip, kad įtiktų pacientui ir prisiima visą atsakomybę už pacientą, kuris, dažnu atveju, visus lūkesčius, net ir tuos, kurie išskirtinai priklauso nuo jo paties, perkelia medicinai.

  Šalutinis vadybinės medicinos padarinys – pamirštame, kad medikas apskritai yra žmogus, kad jam gali skaudėti, gali pavargti, patirti stresą, jaustis nesaugus. Girdėjau ne vieną pasakojimą iš gydytojų, kuriems tenka keliauti pas pacientus į namus, kad eina drebėdami ir bando nereaguoti tiek psichologinį terorą, keiksmus, tiek į fizinio smurto grėsmę. Taip pat ne vienas gydytojas guodėsi, kad susiduria su pacientų, kurie esą geriau už specialistą žino, kokio gydymo, receptų jiems reikia, grasinimais. Klientas visada teisus?

  Suvokime elementarią tiesą – jei mes patys negerbiame mokytojų, medikų, jei elgiamės su jais, kaip su „paslaugų automatais“, mes griauname šias profesijas ir tuo pačiu kenkiame patys sau, nes nuolat keikiami specialistai iš tiesų praranda atjautą, tampa pikti ir prasčiau atlieka savo misiją.

KAIP APGINTI MEDIKUS?

  Puikiai suprantu, kad vieno teisės akto pataisa problemų neišspręs. Labai svarbu, kad medikų parengimo procese būtų daugiau dėmesio skiriama bendravimo psichologijai, elgesiui krizinėse situacijoje, taip pat emociniam raštingumui.

  Daug kas priklauso nuo gydymo įstaigų administracijos. Ar rūpinamasi medikų psichologine gerove? Ar jie jaučiasi gerbiami, girdimi, suteikiama galimybė tobulėti, prireikus, gauti psichologo konsultaciją? Taip pat tik nuo administracijos priklauso, kokių personalo saugumo priemonių imamasi. Pavyzdžiui, ar yra įrengtos stebėjimo kameros, jei tik jos nepažeidžia asmens privatumo reikalavimų? Ar yra apsauginiai darbuotojai, kurie, prireikus, visada ateis medikui į pagalbą?

  Tačiau svarbu, kad ir teisės aktuose būtų aiškiai užfiksuota, kad visi turime tiek teises, tiek pareigas. Deja, bet priešingu atveju, kažkodėl  užsimiršta, kad medikas, mokytojas yra žmogus ir su jais reikia elgtis, kaip su žmonėmis, o ne kaip su instrumentais. Pagarba ir pasitikėjimas yra svarbi autoriteto prielaida. Kalbant apie mediko profesiją, autoritetas turi terapinį poveikį.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

  Gyvename pasaulyje, kur labai daug kalbama apie teises, orumą, tačiau praktikoje galioja principas, apie kurį perspėjo kažkuris išminčius: „žmonės buvo sukurti tam, kad juos mylėtų, o daiktai buvo sukurti tam, kad jais naudotųsi. Šiandien pasaulyje tiek chaoso yra dėl to, kad mes naudojamės žmonėmis, o mylime daiktus.“

  Didžiausia sveikatos sistemos reforma būtų drąsa gerbti ir mylėti tiek save, tiek kitus žmones. Tačiau tai, kas atrodo paprasta, visada sunkiausia. Paradoksalu, bet kartais apie pareigą su kitu žmogumi elgtis pagarbiai tenka įrašyti net į įstatymus.