Į nelankytą kraštą
Dažnai susitikdami rajono bočiai gal juokais gal rimtai juokavo: apvažiuota nemažai Europos šalių, o štai Lietuvoje dar daug nelankytų vietų. Gal tai paskatino tarybos narius organizuoti kelionę į Lietuvos pakraštį-Dieveniškes, į tą mūsų žemės lopinėlį įsiterpusi Baltarusioje. Keliautojų atsirado gana daug, net tarybos nariai svarstė ar neužleidus vietų norintiems vykti į Šalčininkus. Laimei, pavyko sutarti dėl penkiasdešimties vietų autobuso ir visi pageidavę ketvirtadienį išvyko iš Širvintų. Nuo pat kelionės pradžios gidė Irena neleido nuobodžiauti pasakodama apie mūsų rajoną, Radvilų giminę, atkreipdama dėmesį į įdomius objektus, kuriuo pravažiuodami matėme pro langus. Kelionė neprailgo, visi žvalgėsi susidomėję, nes iš visų keliautojų tik du esą buvę Šalčininkų rajone. O Jašiūnuose, Turgeliuose, Dievenišky kažin…
Pirmasis sustojimas Jašiūnuose. Dvaras ir dvaro aplinka idealiai sutvarkyta, o kaip viduje? Dvaro salės atrodo įspūdingai. Gidas su pasididžiavimu pasakojo, kad čia lankėsi mūsų ir Lenkijos Prazidentai su žmonomis. Vasarą dvaro terasoje sekmadieniais vyksta klasikinės muzikos koncertai, į kuriuos suvažiuoja klausytojai iš visos Lietuvos. XIX amžiuje čia gyveno Ignoto ir Sofijos Balinskių šeima. Sofija Sniadeckytė-Balinskienė-Vilniaus universiteto profesoriaus, astronomo, matematiko, filosofo Jono Sniadeckio dukterėčia, kurią profesorius labai mylėjo.Ilgainiui ir pats profesorius persikėlė gyventi į Jašiūnus. Dvare tuo metu vyko gyvas kultūrinis gyvenimas. Sovietmečiu čia buvo įsikūrusi kolūkio kontora, kultūros namai. Žinoma, buvę prabangūs baldai, sietynai greitai dingo iš dvaro patalpų, puošnios lubos ir sienos neteko pirmykščio grožio. Itin dvaro rūmai nukentėjo atkūrus šalies nepriklausomybę, asmuo įsigijęs dvarą niekada jame nesilankė, o vietiniai gyventojai nesnaudė galutinai viską išsinešiojo, netgi išardė puikias koklines krosnis, kurios dar buvo likusios. Šiai dienai dvare, atkurtame gavus Europos paramą, galima pajusti tą didingumą ir grožį buvusi prieš daugelį metų.
Aplankius dvarą pasukome į Paulavos respubliką. Ją, 1767-1795 metais įkūrė ir valdė kunigas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Šią, palei Merkį, buvusią respubliką demokratiškai valdė pats dvaro savininkas- prezidentas ir valstiečių seimas. Lažas buvo pakeistas į činšą. Valstiečiams leista laisvai tvarkyti savo turtą, verstis prekyba, amatais. Įsteigta mokykla. Respublika klestėjo iki Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Rusijai užėmus Paulavos respubliką kunigas Povilas Ksaveras Bžostovskis išvyko į Saksoniją. Naujas respublikos savininkas netęsė buvusios veiklos, į valstiečių gyvenimą vėl grąžintas lažas. Su apgailestavimu apžiūrėjome likusio dvaro pastatų likučius, kuriuos negailestingai ardo laikas. Nuo 2010 metų Paulavos respublikos pastatai perduoti Šalčininkų savivaldybei.
Toliau Turgeliai, kurie anksčiau buvo vadinami Mažuoju Merkiu, o Turgelių pavadinimas kilo iš lietuviško žodžio“turgus“. Miestelį puošia neobaroko klasicizmo stiliaus bažnyčia, pastatyta 1897-1909 metais.Tai Romos katalikų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kurią puošia Hanso Meilingos paveikslo „Paskutinė Vakarienė“ kopija.
Autobuse daug kalbų apie pamatytus ir sužinotus naujus objektus, o jau čia pat Dieveniškės. Užsukame į Paškonis. Mus pasitikusi gidė maloniai papasakojo apie Dieveniškio istorinį regioninį parką, parodė muziejuje esančius vietinių darbštuolių rankdarbius, senovės rakandus, su pasididžiavimu rodė augalų, įtrauktų į „Raudonąją knygą“, nuotraukas. Pamatėme Gintaro Žagunio užkardą, kurioje ne per daug seniai buvo apgyvendinti pabėgėliai. Žygiavome Rimašių gatvinio kaimo bruku. Bevažiuojant į Norviliškių polivarką gidė atkreipė dėmesį į laukuose gulinčius du akmenis Jankelį ir Jankeliuką. Anot legendos tai muzikantai einanrtys iš vestuvių. Nežinia kuo muzikantai neįtiko laumėms, keršydamos jos pavertė muzkantus akmenimis.
O štai Norviliškių polivarke visai kitoks pasakojimas.. Tai XVI a. meilės istorija-taip ją pavadino gidė. Jaunas kariškis Vaitiekus Šorcas iš Rytprūsių vedė vietinę Dorotą Zievančiūtę, tačiau neilgai pasidžiaugė laime. Greitu laiku Dorota liko našle, likusi viena ji pasitraukė į Vakarus, o polivarką fundaciniu aktu perdavė vienuolynui. Polivarkas dabar tvarkomas, jame numatyta įsteigti amatų centrą. Nuo Norviliškių polivarko, palei Zakopanės stiliaus bažnyčią, raka paduot Lietuvos kraštas- saulėje tviska koncertinos tvora. Atkeliavome į nelankytą kraštą, į patį Lietuvos tolimiausią tašką. Toliau nėra kur-siena, kita šalis. Sienos , net juokais, niekas nenorėjo kirsti, visur gerai,o namuose geriausia. Atminimui nusifotografavę prie koncertinos, per Šalčininkus, per sostinę namo.
Įspūdžių labai daug, ilgai juos aptarinėsime. Naudingos tokio pabūdžio kelionės pamatai ko nematęs, sužinai ko nesitkėjai, o, kiek dar tokių neaplankytų, nematytų vietų mūsų šalyje. Bevažiuojant nutarta: nereikia užsienio-kita kelionė į Kupiškį. Nežinau kaip tarybos pirmininko pavaduotojai Genovaitei Abromavičienei pasiseks nuraminti taip keliauti pasiryžusius bočius ir kelionę nukelti sekantiems metams.
Valda Patinskienė
