Po Seimo pavasario sesijos – atviras pokalbis su Seimo nare Indre Kižiene apie politinį klimatą, priimtus sprendimus, žmonių lūkesčius ir tai, kaip svarbu ne tik klausyti, bet ir išgirsti. Taip pat – apie vieną svarbiausių politikos pamokų: garsus rėkimas ir kitų žeminimas dažniausiai yra silpnumo, o ne stiprybės ženklas.
– Ponia Indre, baigėsi pavasario Seimo sesija. Kaip apibūdintumėte šį laikotarpį – tiek kaip politikė, Seime dirbanti pirmą kadenciją, tiek kaip žmogus turintis ir asmeninį gyvenimą?
Pavasario sesija man buvo labai intensyvus, bet ir prasmingas laikotarpis. Kaip politikė, džiaugiuosi, kad kartu su kolegomis priėmėme sprendimų, kurie, tikiu, turės teigiamą poveikį žmonių kasdienybei – nuo socialinės apsaugos iki švietimo, regionų stiprinimo ir smulkaus verslo skatinimo. Įgyju vis daugiau patirties ir geriau suprantu politinio bendradarbiavimo svarbą. Kaip žmogui, šis laikotarpis buvo tikras išbandymų metas – daug atsakomybės, didelis darbo krūvis, nuolatinis balansavimas tarp Seimo, bendruomenių susitikimų ir šeimos. Bet tuo pačiu tai augimo metas – ir asmeninio, ir profesinio. Kadangi tai mano pirmoji kadencija, kiekviena diena vis dar atneša naujų pamokų. Labai vertinu galimybę atstovauti žmonėms, girdėti jų rūpesčius ir stengtis, kad jie būtų išgirsti Seime. Politiko darbas – tai ne tik balsavimai ir įstatymai, bet ir nuolatinis ryšys su bendruomenėmis. Gavau daugybę raštų, pasiūlymų, klausimų – nuo labai žemiškų iki plačiai sisteminių. Jei matau spragą įstatymuose ar socialinį neteisingumą – reaguoju: kreipiuosi į Vyriausybę, į ministrus, atitinkamas institucijas, teikiu pasiūlymus bei atsakau į užklausas ar paklausimus. Politika turi būti ne apie asmeninį ego, o apie žmones.
– Kokias sritis šiame pusmetyje išskirtumėte kaip jautriausias ir svarbiausias?
Didžiausią rezonansą kėlė socialiniai ir ekonominiai klausimai: pensijų kaupimas, maisto kainos, viešasis transportas, švietimo ir sveikatos paslaugų prieinamumas. Kartu su kolegomis prisidėjau prie svarbių teisės aktų projektų, kurie duos realios naudos žmonėms. Tarp jų – II pensijų pakopa, kuri suteikė galimybę išsilaisvinti iš privalomojo kaupimo modelio bei leis žmonėms atsiimti savo sukauptas lėšas, nemokamas maitinimas pradinukams, papildomi mamadieniai ir tėvadieniai, būsto rėmimo modelis jaunoms šeimoms, Kelių fondas, iš kurio tikimasi realaus indėlio į infrastruktūros gerinimą, ir kiti aktualūs teisės aktai, padėsiantys ištaisyti buvusios valdžios klaidas bei įgyvendinti dabartinės Vyriausybės planus. Per šį pusmetį registravau įstatymo projektus ir asmeniškai ir kartu su kolegomis, taip pat ir pasiūlymus į kitų kolegų pateiktus teisės aktus. Ypač svarbi mano veiklos sritis – pirmininkavimas Seimo Asmenų su negalia teisių komisijoje. Daug dėmesio skiriu žmonėms su negalia – nuo finansavimo iki prieinamos infrastruktūros užtikrinimo. Organizavau išvažiuojamuosius komisijos posėdžius – lankėmės mokyklose, socialinėse dirbtuvėse bei socialinėse įstaigose. Suaktyvinau klausimą dėl asmenims turintiems negalią skirtų parkavimo vietų – kreipiausi į Policijos generalinį komisarą dėl kontrolės stiprinimo. Taip pat inicijavau susitikimą su Susisiekimo ministru ir Aplinkos apsaugos viceministru dėl statybos reglamentų – siekiant, kad viešoji infrastruktūra būtų patogi visiems. Kreipiausi į Prezidentūrą dėl Lietuvos gestų kalbos įstatymo – jį palaikau ir esu sutarusi dėl jo su Lietuvos kurčiųjų draugija. Be to, pateikiau ne vieną išvadą teisės projektams, susijusiems su asmenų su negalia teisių ir prieinamumo gerinimu.
– Kaip sekasi dirbti Ukmergėje ir Širvintose – vienmandatėje apygardoje, kurioje esate išrinkta?
Tai nėra titulas ar prestižas – tai atsakomybė. Man rūpi žmogus. Kartais vieno žmogaus istorija tampa klausimu nacionaliniu mastu. Kreipiuosi į institucijas, ieškome sprendimų ir realiai padedame žmonėms. Ne kartą teko organizuoti susitikimus su ministerijų atstovais dėl konkrečių atvejų – šeimų, žmonių su negalia, švietimo paslaugų, taip pat klausimų, svarbių tiek gyventojams, tiek specialistams. Džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių atranda Seimą per ekskursijas – į jas mielai kviečiu tiek pavienius gyventojus, tiek bendruomenes ar organizacijas. Per šį pusmetį Seime sulaukiau devynių grupių iš Ukmergės ir Širvintų krašto – nuo moksleivių iki senjorų. Dalyvavau DUOday projekte, kurio metu žmonės su negalia vienai dienai tampa tavo kolegomis. Tai patirtis, kuri keičia abi puses ir suteikia neįkainojamos patirties. Turėjau praktikantę iš Vilniaus universiteto, taip pat visada stengiuosi atsakyti į studentų prašymus padėti užpildyti klausimynus ar prisidėti prie jų atliekamų tyrimų. Esu organizavusi ne vieną parodą Seimo rūmuose, kurioje buvo pristatyti mano apygardos menininkų darbai – taip prisidedu prie meno sklaidos ir kūrybiškumo skatinimo. Parėmiau ne vieną bendruomenę, organizaciją ar įstaigą – tiek finansiškai iš asmeninių lėšų, tiek atminimo dovanomis ar padėkos raštais. Ypač džiaugiuosi stipriu ir abipusiai palaikančiu bendradarbiavimu su Ukmergės rajono savivaldybės vadovais. Jų dėka galime greičiau ir operatyviau reaguoti į iškilusius klausimus bei kreiptis į Vyriausybę ar kitas valstybės institucijas. Ir, žinoma, man labai svarbus tiesioginis bendravimas su žmonėmis – kai tik leidžia galimybės, dalyvauju renginiuose. Tai šilčiausias ir artimiausias ryšys su bendruomene. Atrodo, pusmetis nėra labai ilgas laikotarpis, tačiau peržvelgdama nuveiktus darbus džiaugiuosi vis didėjančiu žmonių pasitikėjimu manimi. Man itin svarbus nuoširdus ryšys su rinkėjais – visada stengiuosi būti atvira, dalinuosi savo veikla socialiniuose tinkluose, pasitelkiu tiek vietinę, tiek nacionalinę žiniasklaidą. Nebijau ir televizijos kamerų – kalbu atvirai net tuomet, kai klausimai būna nepatogūs, nes tikiu, kad atvirumas ir pagarbus dialogas su žmonėmis yra būtinas.
– Viešojoje erdvėje esate minėjusi, kad Seimo salėje susidūrėte su neetišku elgesiu. Ką turėjote omenyje?
Neslėpsiu – buvo akimirkų, kai Seimo salėje išgirsti žodžiai, tokie kaip „suskis“, „debilai“ ir kiti panašūs epitetai, pribloškė. Tokia kalba ne tik nepriimtina – ji žeidžia žmogų ir žemina pačią Seimo instituciją. Kai tokie „spjaudalai“ skrieja iš opozicijos atstovų ar patyrusių politikų, tai siunčia labai prastą pavyzdį naujai išrinktiems Seimo nariams ir žeidžia rinkėjų pasitikėjimą mumis visais. Tačiau tai manęs neišmuša iš vėžių. Tokie pasisakymai – tai silpnumo ženklas ir tušti žodžiai. Esu konstruktyvaus, pagarbaus ir aiškaus dialogo šalininkė. Tikiu, kad galima ginčytis dėl idėjų, bet su pagarba vienas kitam. Politika neturi virsti arena, kurioje nugali tas, kuris garsiausiai šaukia. Kartais tenka ir susiimti už galvos – ypač kai gauni žeminančias žinutes, kurios visus Seimo narius apibendrina ir nepelnytai priskiria tau asmeniškai. Tokius žodžius kaip „vagys“ ar „apgavikai“ girdėti skaudu. Todėl noriu aiškiai pasakyti: neturiu nieko bendro nei su vadinamaisiais „čekiukais“, kai dirbau savivaldybės taryboje, nei su parlamentinių lėšų neskaidrumu dabar, būdama Seimo nare. Tikiu atsakomybe ir skaidrumu – tiek savo, tiek kitų atžvilgiu.
– Pabaigai – kokie artimiausi Jūsų tikslai? Ar per šį laikotarpį įgyta patirtis ir išmoktos pamokos keis kažką Jūsų tolimesnėje parlamentinėje veikloje?
Per šį laikotarpį įsitikinau, kad svarbiausia – likti arti žmonių ir girdėti jų balsą ne tik prieš rinkimus, bet nuolat. Todėl mano artimiausi tikslai išlieka aiškūs: tęsti pradėtus darbus socialinės atskirties mažinimo srityje, stiprinti pagalbą žmonėms su negalia, siekti, kad valstybės parama pasiektų šeimas bei regionus. Patirtis parodė, kaip svarbu nepasiduoti emocijoms, nesivelti į tuščius konfliktus, o laikytis vertybinio stuburo ir kalbėti apie esmę – apie sprendimus, o ne triukšmą. Šis laikotarpis dar labiau sustiprino mano apsisprendimą būti tokia Seimo nare, kuri dirba atsakingai – ne dėl įvaizdžio ar patiktukų socialiniuose tinkluose, o dėl realių žmonių gyvenimo pokyčių. Kad išlikčiau arti žmonių, kviečiu į be tarpišką bendravimą ne tik savo biuruose – visą vasarą skirsiu kelionėms po apygardą. Planuoju aplankyti visas seniūnijas, pasivaikščioti po gyvenvietes, susitikti ir pasikalbėti su žmonėmis parduotuvėse, turgavietėse, įvairiose susibūrimo vietose. Taip pat noriu priminti, kad iš anksto susitarus, gyventojus priimu kiekvieną pirmadienį Ukmergėje, adresu Vytauto g. 39, ir kiekvieną penktadienį – Širvintose, adresu Plento g. 3. Beje, širvintiškius maloniai kviečiu liepos 26 d. į šventinį gyventojų priėmimą – tai puiki proga susitikti su visa mano komanda ir drauge pasitikti miesto gimtadienį. Rudens sesiją pasitinku su ryžtu ir įkvėpimu tęsti pradėtus darbus. Nuoširdžiai dėkoju kiekvienam, kuris šalia – už palaikymą, už gerą žodį, už kritiką ir atviras pastabas. Visa tai man labai svarbu. Kiekvienas susitikimas, pokalbis ar žinutė primena, kad einame šiuo keliu kartu – o kartu galime nuveikti kur kas daugiau.
Kalbino LSDP infocentras
Pokalbio publikacija apmokėta iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų
LŠ25-01
Rašydami komentarą prisiimate visą atsakomybę dėl galimų pasekmių. Komentuokite atsakingai!