Pakalbinkime, apkabinkime ir priglauskime tuos, kurie laukia mūsų grįžtančių…
Štai ir vėl nauja riba. Ant metų slenksčio stovi du. Jis ir ji. Jis – besibaigiančių metų rūpestis ir Ji – nauja svajonė.
Ir tik nuo kiekvieno mūsų priklauso, ar svajonė taps rūpesčiu, o gal rūpestis, patyręs svajonės siekius, taps nauja viltimi.
Baigiame dar vienus metus. Kaip visada, turime jiems priekaištų dėl neišsipildžiusių svajonių, dėl nesėkmių, dėl kaišiojamų pagalių į ratus. O gal? O gal ne veltui buvome pristabdyti? Gal ne veltui buvome nukreipti? Gal būtent mūsų eitame kelyje laukė dar didesni pavojai? Gal tos nedidelės bėdos mus išties apsaugojo?
Juk ne veltui senoliai sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Šiandien plaukte plaukia vienodi atvirukai ir trumpi filmukai. O gal geriau parašykime „labas“, „pasiilgau“? Ir ne tik per šventes, bet ir mūsų dienų lėkime.
Pakalbinkime, apkabinkime ir priglauskime tuos, kurie laukia mūsų grįžtančių iš darbų, iš rūpesčių, net iš nežinomų minčių… Apkabinkime ir pasijuskime esantys savo namuose…
Tegul visi Naujųjų metų keliai veda mus į šiltus ir jaukius namus, kuriuose esame laukiami, lai keliai veda į laimę…
Gero kelio 2020-aisiais!
Visada su Jumis ir dėl Jūsų Neringa T.
Ir kitąmet lauksiu Jūsų čia
Už nuotrauką dėkoju Virginijui Sarpauskui
Kur matote nuosirduma ar profesionaluma? As pvz nematau.
Jums nepatiko mano nuomonė? Šypsokitės ir nepergyvenkite, juk ne apie Jus kalbu.
Ponia komentatore, nekalbekite visu vardu. Nieko asmenisko, bet jusu nusaldintos aksiomos nuolat kelia sypsena.
Neringa, esi ne tik puiki žurnalistė, bet ir nuostabus Žmogus. Mylime ir gerbiame Tave. Ir visad ieškom Tavo žodžio- nenupirkto, nepataikūniško, bet nuoširdaus , taiklaus ir profesionalaus.
Kūrybingų metų, Neringa
Vaikeli, telaimina Tave Aukščiausiasis. Turi Dievo dovaną kalbėti širdimi!