Ramybė jums! Homilija

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

    Kai gresia pavojus, žmogus išsigąsta ir karštligiškai mąsto, ką turėtų padaryti, kad pavojaus būtų išvengta. Dėl koronaviruso užsidarėme savo namuose, vengiame viešumos, žmonių kontaktų, laikomės griežtų higienos normų. Nors baimė yra neigiama emocija, bet ji būtina, nes saugo mūsų sveikatą ir gyvybę. Tai sveiko žmogaus gynybinė pozicija.

   Evangelija mums pasakoja apie vienuolika išsigandusių vyrų. Jėzaus nukryžiavimas juos smarkiai išgąsdino; jų ausyse aidėjo piktos minios šūksniai: „Ant kryžiaus Jį!“ Baimė privertė mokinius slėptis ir užsirakinti. Pirmosios savaitės dienos vakare mes ir užtinkame Jėzaus mokinius išsigandusius, pasimetusius ir nežinančius, koks likimas laukia jų pačių.

    Jėzus pasirodo išsigandusiems mokiniams ir palinki, ko šią valandą labiausiai reikėjo: „Ramybė jums!“ Kaip rašo evangelistas, jų nuotaika staiga pasikeitė: „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ (Jn 20, 20).

   Mus, koronaviruso pandemijos išgąsdintus, prisikėlęs Kristus taip pat ramina: Ramybė jums! Nebijokite, aš esu su jumis! Nebijokite net tuomet, jei pandemijos būtumėte paliesti, nes „aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).

   Pasirodęs Jėzus mokinius ne tik nuramina, bet ir apdovanoja galia būti Dievo gailestingumo nešėjais: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).

   Tikintis žmogus privalo bijoti vienintelio dalyko – dvasinio koronaviruso, tai yra nuodėmės, nešančios tikrą mirtį. Virusas gali tik sutrumpinti mūsų gyvenimą, o nuodėmė gali amžinai pražudyti, todėl Jėzus duoda mokiniams Šventosios Dvasios galią sunaikinti apgailimą nuodėmę.

   Kiekvieną kartą, kai apgailime ir išpažįstame savo nuodėmes, kunigas ne savo, bet Šventosios Dvasios galia ištaria atleidimo žodžius: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

  Atvelykis – tai Dievo Gailestingumo sekmadienis. Padėkokime Dievui, kad Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu išliejo ant mūsų dieviškojo gailestingumo srovę, nuplaunančią pačias didžiausias sielos dėmes ir sugrąžinančią per Krikštą gautą nekaltumą.

   Evangelija pasakoja apie Tomą, kuris negalėjo patikėti draugų pasakojimu apie jiems pasirodžiusį Jėzų: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Jėzus neišbarė Tomo, bet tiesiog parodė savo gailestingumą; antrą kartą pasirodęs paliepė jam paliesti jo rankas ir šoną ir būti tikinčiu žmogumi.

   Pati didžiausia dovana, kuria Dievas mus, keliaujančius šios žemės keliais, apdovanoja, – tai tikėjimo dovana. Ši dovana yra tarsi uola, ant kurios statome savo gyvenimą, nugalime pasitaikančius sunkumus, net sunkiais atvejais išlaikome ramybę ir saugiai keliaujame į Tėvo namus.

   Ar turime tvirto tikėjimo dovaną? Apie tai liudija tikinčio žmogaus gyvenimo būdas – jo daromi geri darbai. Apaštalų darbų knyga pasakoja apie pirmuosius krikščionis, kurie turėjo stipraus tikėjimo dovaną, įgalinusią juos mylėti ir viskuo dalintis su tikėjimo broliais ir seserimis.

   Prisikėlęs Kristau, apdovanok ir mus panašia tikėjimo dovana!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Parašykite komentarą

*

code