Nusivylusieji mokiniai. 3-ias Velykų sekmadienis. Homilija

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

    Savo mintimis prisijunkime prie dviejų Jėzaus mokinių, einančių iš Jeruzalės į Emauso kaimą. Šie mokiniai, apie kuriuos pasakoja Evangelija pagal Luką (24, 13–35), nebuvo iš dvylikos būrio, bet drauge su kitais sekė paskui Jėzų, atidžiai klausėsi, ką jis kalbėjo, ir buvo įsitikinę, kad Mesijas išvaduos Izraelį iš romėnų jungo. Ne jie vieni taip mąstė – anuomet daugelis vylėsi, kad Jėzus, galingas savo darbais, tikrai išvaduos Izraelį. Tačiau kad Mesijas turės daug svarbesnių, ne politinių tikslų, šie vyrai, kaip ir daugelis ano meto žydų, nebuvo supratę. Ant Golgotos iškilęs kryžius sudaužė netikras šių vyrų viltis, ir dabar nusivylę jie keliavo į savo namus, grįžo prie kasdienių savo darbų.

    Pakeliui mokiniai aptarė, kas buvo įvykę, ir liejo kartėlį dėl sudužusių vilčių. Prie jų prisiartino Jėzus ir paklausė, dėl ko šie vyrai taip karštai ginčijasi. Vyrai neatpažino Jėzaus ir išliejo savo nusivylimą: jie tiek daug vilčių buvo sudėję į Galilėjos Mokytoją, bet viskas baigėsi taip, kad blogiau ir negalėjo būti: Jėzus nukryžiuotas ir palaidotas.

   Jėzus, išklausęs vyrų pasakojimo, pasiremdamas Raštais, ramiai aiškino, ką apie būsimąjį Mesiją kalbėjo pranašai, kad iš tikrųjų jis turėjo kentėti ir būti nužudytas, bet po to prisikelti ir įžengti į savo garbę. Galbūt kalbėjusiojo argumentai ar tiesiog jo nuoširdumas paskatino vyrus pakviesti jį į savo namus. „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“, – kvietė mokiniai. Ir Jėzus pasiliko. Bevakarieniaujant ir laužant duoną, mokiniams atsivėrė akys – jie pažino, kad jų bendrakeleivis buvo pats Jėzus.

   Ši istorija su nusivylusiais Jėzaus mokiniais yra svarbi net keliais atžvilgiais. Ji kalba apie tai, kad Dievu ir savo tikėjimu galima nusivilti. Nusiviliama visuomet, kai stokojama aiškaus supratimo, koks yra Dievas ir kaip jis veikia.

   Žmonės kartais iš Dievo nori to paties, kaip ir iš politinių partijų ar valdžioje esančių žmonių – šie turi gerai tvarkyti žemiškus reiklaus, o jei jų netvarko, tuomet ieškoma kitų gelbėtojų. Panašiai mąstoma ir apie Dievą: jis turi pasirūpinti mūsų gyvybe, sveikata, užtikrinti saugumą, apsaugoti nuo koronavirusų, o jeigu šito nedaro, tuomet gal jo nėra. Šitaip besielgiantieji užmiršta ar tiesiog nekreipia dėmesio į tai, kad Dievas žmogų yra apdovanojęs laisva valia ir nemirtingumu. Būdamas laisvas, žmogus gali klysti, kentėti ir kitiems padaryti daug skausmo, blogio, tačiau Dievas niekuomet nepalieka žmogaus vieno. Tik žmogus gali bėgti nuo Dievo.

   Į Emausą keliaujantys mokiniai ir prie jų prisiartinęs nepažįstamasis yra gražiausias pavyzdys, kaip Dievas veikia. Jis nepalieka žmogaus net tuomet, kai šis nuo jo bėga, kai pyksta, kodėl Dievas nepadarė to ar ano. Dievas įvairiais būdais kalbina žmogų. Vienas iš būdų – tai Dievo įkvėptas Šventasis Raštas, kurį skaitydami surandame daugelį atsakymų į mus kamuojančius klausimus.

   Kitas būdas Dievui prakalbinti žmogų yra kančia. Kai su ja susiduriame, mes būname priversti sustoti ir pasvarstyti, ar viską iki šiolei teisingai darėme, o gal kai ką reikia keisti. COVID-19 virusas mus taip pat sustabdė ir daugelį tiesiog privers perkainoti savo vertybes. Ar verta visas viltis dėti į tai, ką gali sunaikinti mažytis virusas, ir nesirūpinti savo nemirtinga siela, savo amžinuoju gyvenimu?

   Dar vieną pamoką reikėtų išmokti iš šių nusivylusių mokinių, – tai gera valia, kurios jie nestokojo. Mokiniai klydo, nusivylė Jėzumi, bet turėjo gerą valią ir siekė tik gėrio – išlaisvinti tautiečius iš romėnų jungo.

  Išlaikyti gerą valią svarbu kiekvienam žmogui. Gerą valią pažeidžia tik sąmoningai daromos nuodėmės, todėl jų labiausiai reikia saugotis. Jeigu saugomės nuodėmių, tuomet Dievas suras būdų mus prakalbinti ir nukreipti į tikrą kelią.

   Emauso mokiniai atpažino Jėzų vakarieniaudami. Jeigu jie nebūtų pakvietę Jėzaus į savo namus ir nepasodinę prie vakarienės stalo, viskas galėjo baigtis kitaip. Ši istorija su Emauso mokiniais aiškiai primena, kad Dievas lengviausiai atpažįstamas tuomet, kai darome gera. Jei COVID-19 virusas išmokys mus saugoti ne tik save, bet ir kitus, jei paskatins didesnį solidarumą su kenčiančiais, tuomet galėsime tik padėkoti Dievui, kad išmokome svarbią pamoką nebūti savanaudžiais ir nemąstyti tik apie save.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

2020 04 26

Parašykite komentarą

*

code