Kaip gyvent Lietuvoj ligoniams, invalidams, seniems žmonėms?

SKAITYTOJO LAIŠKAS

jei galima, lai šį nuotrauka bus pridėta prie straipsnio

   Esu Vida Blažienė. Mieli žmonės, pasakykit, kaip gyvent Lietuvoj ligoniams, invalidams, seniems žmonėms?

   Ėjau į Širvintų sveikatos centrą. Ir laiptai į rūmus, deja, sveikiems. Neįgalūs žmonės į viršų šliaužte šliaužia. Atgal, kurie su vežimėliais, prašo kitų pagalbos. Ir taip bando nuvažiuoti žemyn.

     Kur mes gyvenam? Grojančių fontanų krašte? Durys atviros visiems „kultūros“ išsiilgusiems barų lankytojams, pompastiškų švenčių lankytojams.

   Žmonėms, kurie guli palaikomajame skyriuje su visiška negalia – durys užrakintos. Tai vadinasi – rūpinimasis ligonių saugumu. O kad jiems gal liko ne fontanus matyti, o nors trumpam pamatyti artimą žmogų, pajusti jo švelnų prisilietimą – gal tai jo paskutinė gyvenimo viltis?

    Esu sunkus ligonis. Ne be gydytojų pagalbos pasigavau sepsį. Dvylika parų išbuvau komoje, penkis mėnesius ant patalo, netrukus laukia inkstų dializė.

   Šiuo metu mano žmogus guli Širvintų ligoninės Palaikomajame skyriuje. Labai sunku fiziškai aplankyti. Bet dar sunkiau dvasiškai, kad negali pamaitinti skanesniu kąsneliu iš savo rankų, palaikyti, paguost.

    Ne pirmą kartą jį lankau. Man pasakė, kad norint aplankyti reikia telefonu susitarti su socialine darbuotoja ir davė jos telefono numerį. Kol prie „kolonijos“ durų dirbo žmonės -medikai, viskas buvo gerai. Susitardavau su socialiniais darbuotojais ir man leisdavo kartą į savaitę – trečiadieniais – aplankyti savo žmogų.

   Deja, eilinį trečiadienį duris pravėrė baisaus pykčio iškreiptu veidu moteriškė. Jos veide įsirėžusios pykčio raukšlės. Iš karto supratau – bus problemų. Kol aiškinau gražiuoju, kaip viskas yra, kad tariausi su socialine darbuotoja, ji „nieko nesuprato“, tik pliauškėjo į delną ir skandavo „duokit man leidimą“. Kai pakėliau balsą ir paklausiau, kodėl iki šiol galėjau įeiti su socialinės darbuotojos žodiniu leidimu, prieš nosį man buvo užtrenktos durys.

    Nenoriu pasakoti visko, ką mačiau tos medikės akyse: neapykantą, panieką ir aroganciją. Viską, ką atnešiau, perdaviau jaunai mielai mergaitei iš palaikomojo skyriaus ir kaukdama nuėjau nuo durų. Aš tikrai kaukiau.

    Ačiū Tau, miela mergyte, Tu būsi tikra medikė. Tavo akys buvo pilnos gailesčio. Ko negaliu pasakyti apie piktąją medikę. Dievas mato kiekvieną. Nelinkiu niekam blogo. Būk sveika ir laiminga.

   Norėdama aplankyti ligonį turiu samdyti mašiną. Savomis jėgomis jau negaliu.

    P.S. Jau kelias savaites negaliu telefonu prisiskambinti gydytojai ir sužinoti apie savo žmogų. Tai jos dar nėra, tai jau nėra.

 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį krastozinios.lt neatsako.

8 thoughts on “Kaip gyvent Lietuvoj ligoniams, invalidams, seniems žmonėms?

  • 2020-07-17 at 12:29
    Permalink

    Kad prie durų stovi ne medikai, kaip įvardijot, o ūkio dalies darbuotojai

  • 2020-07-16 at 23:50
    Permalink

    kiekvieną kartą kai su tokiu nežmogiškumu susiduri, net susigūži, net susitrauki, net nežinai ką pasakyt tuo momentu- negi šitaip gali būti, negi taip būna???? Net ne būna, o va- prieš akis, ir vėl nežinai ką daryt- lyg ir žmogus prieš tave- gal ne nuotaikoj, gal išsigandęs , gal pasimetęs. bet gi ne- pasirodo, kaukę nusiėmęs tik prisidengęs visokiais karantinais.

  • 2020-07-16 at 23:42
    Permalink

    O jeigu rytoj tas žmogus mirs? Taip ir nepamatęs savo moters, kurią medikė pravijo. Bijokit Dievo.

  • 2020-07-16 at 23:39
    Permalink

    akli vykdytojai…. per tokius ir ateina valdžion leninai, hitleriai ir pinskienės

  • 2020-07-16 at 10:17
    Permalink

    Vida Blažiene, ačiū, kad garsinate šitą beprotybę

  • 2020-07-16 at 10:10
    Permalink

    Be galo sunku buvo skaityti,bet,deja,tai tikra tiesa.Lietuvos valdžiai yra visiškai neįdomus neįgaliųjų ir pagyvenusių žmonių gyvenimas Lietuvoje.Vida Blaziene, stiprybės jums!

  • 2020-07-16 at 10:04
    Permalink

    Poliklinikoje tas pats, personalas sėdi užsirakinęs, taigi be priežasties niekas ir nesiveržia pas gydytojus, o dabar atėjus prie durų dar turi skambinti į registratūrą, kad ateitų durų atidaryti. Juk ne visi senoliai turi telefonus. Poliklinikos koridoriai tušti, tik personalas vaikšto, kiek tęsis šita nesąmonė?

Comments are closed.