Kultūrai padovanoti 20 metų skatina eiti pirmyn

/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /

/ Nuotraukos iš Astos ir KŽ archyvų /

   Dvidešimt metų kultūroje. Tai visa amžinybė. Per tiek laiko užaugo nauja karta, kuri taip pat mielai dalyvauja kultūrinėje veikloje. Lengvas ar sunkus kultūros darbuotojo kelias? Apie tai kalbamės su Širvintų rajono Kultūros centro Kiauklių filialo vedėja Asta Amankavičiene:

 -Kodėl nusprendei rinktis kultūros darbuotojo specialybę? Kaip į ją ėjai?

-Į kultūrą atėjau visai neapgalvotai ir net nesvajotai 😊. Prieš daug, daug metų su viena Kiauklių kaimo moterim pabandėm suorganizuoti vaikų šventę. Ji pavyko. Ir tuomentinė bibliotekos vedėja Onutė Micienė tiesiog primygtinai kiekvieną kartą atėjus į parduotuvę, kurioje aš tada dirbau vis kalbindavo, kad aš eičiau dirbti į tuometinius Kiauklių kultūros namus. Ir aš  nuvažiavau susitikau su Kultūros centro vedėja Audrone Burakoviene. Po pokalbio buvau priimta į Kiauklių kultūros namus. Iš štai jau dvidešimt vieneri metai aš čia.

Pradžai žinoma nelengva, bet visada buvau optimistė. Su  metais ir patirtis atėjo, ir bendraminčių ratas platėjo, labai didelį indelį įnešė į kultūrinę veiklą bendruomenė. Su pirmais darbo metais ir tas visų pamėgtas renginys rudens darbų pabaigtuvių šventė ,,Cepelinų balius” apsigyveno Kiaukliuose (tai yra 1999 metais). Šiais metais jis skaičiuos jau 21 metus ir bus kitoks nei visi jau prarėję.

 -Kas dirbant kultūroje yra maloniausia? O kas sunkiausia?

 -Sunkiausias darbas yra pats maloniausias… Jei darbas patinka, koks jis bebūtų sunkus, visada jį dirbi su tokia jėga, kad sunkumų nejauti. Visko yra žinoma ir nusivylimo, ir abejonių, ir dažnai noras viską mesti bei eiti lauk. Bet pergalvoji, perkratai visas mintis, skaudulius, džiaugsmus ir vėl pirmyn.

 -Ar yra žmonių, kuriems norėtum padėkoti? Kas jie?

-Žinoma yra ir sakyčiau didelis būrys. Pirmiausiai tai mano artimieji,  mano šeima. Nors nei vienas sūnus nedirba kultūrinio darbo, bet pagalbininkus aš turiu. Daumantas vyresnėlis, tai mūsų garsistas ir na – nemažas kritikas. Tautvydas sunkesniems darbams ir retesnis pagalbininkas, nes jis Vilniuje. Nuoširdų dėkui turiu tarti ir savo sesei Audronei, savo mamai, Reginai Janickienei. Ypač dėkinga Danutei Lemešovienei, Reginai Šekštelienei, Ritai Kacevičienei, Olei ir Albinui Kalesnykams, Virginui Pajaujui, Vaclavai Pajaujienei, Zenonui Šekštelai, daugumai kolegų – Audronei Burakovienei mūsų ansamblio ,,Vilkesa“ vadovei, Daliai Kiaulevičiūtei ir daugeliui, daugeliui kitų, visiems savo dramukams – Lėjai, Vytautei, Aistei, Akvilei, Gabrielei, Rokui, Dovydui, visų šių nuostabių vaikų tėvams, kad jie mus supranta, veža į repeticijas, į gastroles. Ir daug kitų, bet šie ypatingi.

-Įsivaizduokime, tampi Kultūros ministre. Ką kultūroje pirmiausiai pakeistum?

-Geras klausimas. 9galvoja – aut.past.)  Oi daug ką. Didelis sąrašas būtų. Darbo užmokestis, materialinė bazė, paveldo išlaikymas. Daug.

Ką palikčiau? Labai didelė vertybė yra žmogus, dirbantis šį tikrai sunku darbą. Mes, kultūros darbuotojai, saviveiklininkai  suprantam, kad prisimindami ir puoselėdami savo tradicijas, papročius, minėdami mūsų svarbias datas, šeimos šventes  – saugom, mokom  ir perduodam visą šį lobį ateinančiom kartom ir manau tai didelis palikimas.

 Nė vieno iš mūsų gyvenimas nėra lengvas. Na ir kas? Privalome būti ištvermingi, o svarbiausia – tikėti savimi. Būtina tikėti, kad kažkam turime talentą ir kad tas talentas atsiskleis bet kokia kaina.  Marie Currie 1867-1934

-Pirmasis metų dvidešimtukas prabėgo. Kokie planai antram dvidešimtukui?

-Jo, prabėgo labai greitai, liko daug gražių prisiminimų, per tą laiką išsiplėtė labai didelis draugų, kolegų, bendraminčių ratas. Tai labiausiai ir džiugina. O planai, žinoma, jų yra ir bus, bet yra toks puikus posakis – žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Tad palaukim ir greitai viską pamatysime.