Privalome kasdien stovėti LAISVĖS sargyboje ir ją saugoti

/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /

   Kai šiomis dienomis vieni kitus sveikindami džiaugiamės atkovoję laisvę ir kviečiame visus tuo džiaugtis, man darosi keista ir nejauku. O gal net ir pikta.

  Atgimimas, Medininkai, sausio 13-oji… kovo 11-oji… Tuomet kiekvienas lietuvis stojo ginti savo Tėvynės, savo Laisvės. Ir nesvarbu, kad gyveno tuometinės ideologijos pančiuose ir žinojo, jog tų, kitaip galvojančių, tuometinėje Sovietų sąjungoje kur kas daugiau ir sutrypti pirmuosius Laisvės daigelius jiems net nereikės didelių pastangų.

   Tačiau žmonės siekė savo tikslo, garsiai kalbėjo, kas nekalbėjo, tai tvirtai palaikė. Manote, jie nebijojo? Bijojo. Ir žinojo, kas gali nutikti. Bet laisvės siekis nugalėjo.

   Gyvenime būna įvykių, kurie formuoja mus kaip asmenybes ir pakoreguoja mūsų gyvenimo kelią. Laikmetis buvo toks. Ir net ne viena diena. Jei ne šie patyrimai, gal būtume kitokie. Greičiausiai šiandien būtume nuolankūs svetimos šalies ideologijos ir valdžios tarnai bei vykdytojai. Tad mintimis dažnai grįžtu į tuos laikus…

 Laisvė nėra dovana ant sidabrinės lėkštutės. Ją atkovoję turime nuolat puoselėti ir saugoti. Tad nepadėkime už stiklo LAISVĖS ir neleiskime ant jos nusėsti dulkėms.

   Būkime laisvi ne per pusę, o pilna krūtine! / Neringa Tuškevičienė

   Šiandien, kai jau skaičiuojame ketvirtos dešimties metus nuo tų dienų, mes švenčiame Laisvę ir keliaklupsčiaujame. Saviems. Paslapčia įrašinėjame vadovų neteisėtus nurodymus, tylime, kai mūsų vaikams mokykloje bloginamos mokymosi sąlygos, bijome garsiai paklausti, ar po reorganizacijos išliks mano darbo vieta. Net nedrįstame viešai palaikyti savo rinktų tarybos narių, kai jie gina mūsų teises ir laisves.

   O po to savo socialinių tinklų paskyrose rašome, kad gyvename Laisvėje. Kokioje laisvėje? Pusės laisvės ar trečdalio nebūna. Arba laisvi, arba ne.

   Turbūt girdėjote sakant: kad šeimoje būtų santarvė, dirbti reikia abiems. Lygiai taip pat su TAIKA ir NEPRIKLAUSOMYBE. Jas iškovoję negalime pasidėti į sekciją už stiklo su kitomis relikvijomis, retkarčiais nuvalyti užmaršties dulkes ir didžiuotis savo pergale. Patikėkite, tos ką tik nuvalytos dulkės vėl nugula ten pat ir dar storesniu sluoksniu nei iki tol.

   Privalome kasdien stovėti jų sargyboje ir saugoti. Saugoti nuo tų, kurie išdrįs pabandyti padaryti kitaip, kurie sieks priversti tarnauti, pataikauti, išduoti ar net parduoti. Ir tuomet nereikės pas darbdavį eiti su diktofonu kišenėje ir kaupti jo neteisėtus nurodymus. Nereikės bijoti paprieštarauti, kai tavo vaikui prastinamos mokymosi sąlygos. Nereikės tylėti vien tam, kad galbūt po reorganizacijos išsaugotum darbo vietą. Taip taip, nenusikalbu. Tai šiandien vyksta mūsų rajone. Ir tą pripažįsta visai ne į darbą grąžinti neteisėtai atleisti, o tie, kurie pasikeitus valdžiai pasikeitė kepurę kaip tam filme sakantys „Власть меняeтся“ (valdžia keičiasi) ir bandantys teisintis, kad svarbu išsaugoti darbą. Jie patys pripažįsta tai darantys „dėl savo saugumo“. “Dėl savo saugumo” ir į rinkimus neina, nei kandidatuoti, nei palaikyti, nei komisijose dirbti.

   Nepriekaištauju. Kiekvienas laisvas spręsti ir rinktis. Tik labai noriu paklausti: nejaugi tikite, kad iškilus viešumon neteisėtiems veiksmams pakaks pasiteisinimo „aš bijojau“? Ar ramiai miegate naktį? Išdavę save ir savo pažiūras.

   Va ir galvoju. Gal geriau aš dirbsiu su priešu, nei su išverstaskūriu, nes iš pirmojo bent jau aišku, ko galiu tikėtis.

   Šiandien tris dešimtmečius gyvendami Nepriklausomoje Lietuvoje mes nedrįstame pasakyti, kad pažeidžiamos mūsų teisės. Teisės laisvam žodžiui, laisvai nuomonei, laisvam gyvenimui, nepaklūstant jokiai dūdelei ar komandai.

   Ar išdrįstume pažiūrėti į akis tiems, kurie žuvo už MŪSŲ LAISVĘ, taip ir nepatyrę pirmojo bučinio jaudulio, praradę galimybę tėvams dovanoti anūkus, žuvo nespėję gyventi. Ar išdrįsime pažiūrėti į akis savo vaikams? Jau šiandien duodami jiems vergo sampratą: nepasirašyk dėl mokyklos išsaugojimo, mama/tėtis be darbo liks.

   Tik ranką prie širdies pridėję pasakykime sau – juk ne tokios laisvės siekėme.

   Laisvė nėra dovana ant sidabrinės lėkštutės. Ją atkovoję turime nuolat puoselėti ir saugoti. Tad nepadėkime už stiklo LAISVĖS ir neleiskime ant jos nusėsti dulkėms.

   Būkime laisvi ne per pusę, o pilna krūtine!

3 thoughts on “Privalome kasdien stovėti LAISVĖS sargyboje ir ją saugoti

  • 2023-01-15 at 16:17
    Permalink

    Netiesos pilna visur, štai po vizito į šilumos ūkį informuojama kad Širvintose šilumos kaina yra antroje vietoje respublikoje ( vos ne mažiausia). Pažiūrėjus VERT (Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba) informaciją, Širvintos 20 vietoje . Juk jie tvirtina šilumos kainas ir negali meluoti.

  • 2023-01-14 at 15:21
    Permalink

    Labai taikliai įvardinot situaciją.

  • 2023-01-13 at 19:09
    Permalink

    mes esam laisvi tiek, kiek mums leidžiama būti laisviems… tada buvom okupuoti svetimų. dabar okupuoti savų, sudėlioti rajone- į pinskiečius ir durnelius, kuriems maloniai leidžiama čia gyventi. pinskiečiai gauna darbus, lengvatas, privilegijas, reklamą. Visi kiti- primygtinai “laisvanoriškai” kviečiami prisijungti. Ir jungiamės- parsiduodami, save išduodami. nes gyvent ir išgyvent reikia. antraip būsi išėstas- tyliai, ramiai, nes neištempsi sekimo, skundimo ir dairymosi per petį lyg koks nusikaltėlis.

Parašykite komentarą

*

code