EUCHARISTINĖ KELIONĖ Į LENKIJĄ
Valda Patinskienė
Širvintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios kunigas Adam Adukowski jau ne pirmą kartą organizuoja piligrimines keliones į šventas vietas. Neseniai grupė širvintiškių Vilniuje apsilankė šventosios Faustinos namelyje. Tai mūsiškė šventoji. Neilga kelionė į Vilnių atrodo nieko intriguojančio, tačiau keliautojai grįžo kupini įspūdžių, sustiprėję tikėjime.
Na, o spalio pabaigoje jau tolimesnė kelionė. Kelionė numatyta pas kaimynus lenkus į Sokulką. Iš penkiasdešimt penkių keliavusių piligrimų nedaugeliui šis miesto pavadinimas buvo girdėtas. O juk stebuklas Sokulkoje įvyko visai neseniai – 2008 m. spalio 12 dieną per 8.30 val. vykusias šv. Mišias.
Kasdien ant viso pasaulio altorių vyksta didžiausias iš visų įmanomų stebuklų – duonos ir vyno perkeitimas į tikrą Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują. Šv. Komunijos metu Komuniją priimame tik tikėjimu, nes mūsų juslės to perkėlimo nejaučia. Taigi, koks Eucharistijos stebuklas įvyko ir ką tai reiškia mūsų tikėjimui?
Rytinių šv. Mišių metu, Sokulkos šv. Antano Paduviečio bažnyčioje dalijant šv. Komuniją, vienam kunigui ant altoriaus laipto nukrito konsekruota Ostija. Kunigas nutraukė dalijimą, pakėlė Komunikantą ir, laikydamasis liturginių nurodymų, įdėjo Jį į ampulę, paprastai prie tabernakulio stovintį mažą indelį su vandeniu, kuriuo kunigai, padaliję šv. Komuniją, nusiplauna pirštus. Eucharistinis Komunikantas turėjo jame ištirpti. Turėjo, tačiau neištirpo. Po šv. Mišių zakristijonė sesuo Julija Dubowska, žinodama, kad Ostija kurį laiką tirps, klebonui nurodžius, perpylė ampulės turinį į kitą indą ir pastatė jį į seifą. Seifo raktus turėjo tik sesuo Julija ir klebonas.
Po savaitės (spalio 19 d.) misijų sekmadienį, sesuo Julija, klebono paklausta apie Ostiją, nuėjo pažiūrėti. Atidarydama seifą, sesuo pajuto švelnų neraugintos duonos kvapą, o atidengusi pamatė švarų vandenį su tirpstančia Ostija, kurios viduryje susiformavo iškilimas, ryškios raudonos spalvos dėmelė, atrodanti kaip kraujo krešulys, tarsi gyvo kūno gabalėlis.Vanduo inde buvo švarus. Paprasta akimi sunku buvo nustatyti, ar pakitęs Ostijos fragmentas yra organinės ar cheminės reakcijos padarinys. Apie tai nedelsiant kunigai pranešė Baltstogės arkivyskupui. Jis liepė gerai saugoti Komunikantą ir stebėti, kas toliau vyks. Spalio 29 d. indą su Ostija pernešė į kleboniją, Dievo Gailestingumo koplyčios tabernakulį. Kitą dieną, nurodžius arkivyskupui, Komunikantas su jame matoma dėme buvo išimtas iš vandens, padėtas ant mažo korporalo ir užrakintas tabernakulyje. Ten jį laikė trejus metus. Pirmaisiais metais šį stebuklą laikė paslaptyje. 2009 metais, sausio viduryje, pakitęs Ostijos fragmentas natūraliai išdžiuvo ir tapo kraujo krešuliu. Tokią Ostiją širvintiškiai ir pamatė koplyčios altoriuje. 2009 m. sausį arkivyskupas nurodė atlikti Ostijos potomorfologinius tyrimus. Juos atliko Baltstogės Medicinos universiteto patomorfologai prof. hab. dr. Marija Sobaniec Lotowska ir prof. hab. dr. Stanislaw Sutkowski. Jie dirbo kiekvienas atskirai, kad jų išvados nepriklausytų vienos nuo kitų. Tyrimų dokumentacija perduota Baltstogės arkivyskupijos kurijai.
Imant mėginį, neištirpusi konsekruota Komunikanto dalis buvo įsismelkusi į audinį. Paimtas fragmentas buvo sausas ir trapus, susijungęs su likusia duonos pavidalą turinčios Ostijos dalimi. Abiejų mokslininkų išvados visiškai sutapo: tirtos Ostijos fragmento struktūra yra ta pati dar gyvo, bet jau agonijos apimto žmogaus širdies raumens audiniui. Širdies raumens skaidulos ir duonos komponentai buvo visiškai prasiskverbę vieni į kitus. Tai paneigia žmogaus įsikišimo galimybę. Tokio reiškinio nepaaiškina gamtos mokslai. Sokulkos Ostija – įrodyta mokslininkų šventenybė. Nuo stebuklo pripažinimo Švenčiausiojo Sakramento koplyčioje vyksta visos dienos adoracija. Bažnyčia atidaryta ir bet kuriuo metu yra adoruojančių asmenų, nors nėra sudarytų adorantų budėjimo grafikų.
Ką šių tyrimų išvados duoda mūsų tikėjimui? Jos empiriškai patvirtina tai, ką mes priimame evangeliniu tikėjimu. Taigi tai, kas buvo Kristaus Kūnu Sokulkos įvykio metu, yra tas pats jo Kūnas, nors ir kitokiu būdu. Kai pasklido žinia apie šį Eucharistijos stebuklą, pradėjo plaukti tikinčiųjų pranešimai apie ypatingus Dievo veikimo ženklus – malones, gautas po maldų Sokulkos kolegiate. Tai stebuklingi pasveikimai, kartais net diagnozavus mirtiną ligą.
Atvykus į Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, koplyčioje mūsų laukė vietinis kunigas, kuris smulkiai nupasakojo stebuklo eigą. O šv. Mišias lietuviškai konsekravo mūsų kunigas Adamas. Būnant bažnyčioje jautėsi šalia Dievo buvimas, apėmė ramybė, gerumas, pakylėjimas.
Po sočių pietų autobusas pasuko atgal į Lietuvą, pakeliui aplankėme kunigo Adamo gimtuosius Seinus. Čia apžiūrėjome įspūdingą Seinų Švč. Mergelės Marijos baziliką, pasimeldėme prie stebuklais garsėjančios medinės, gotikos stiliaus Dievo Motinos skulptūros, aplankėme dominikonų vienuolyną, kur savu laiku veikė Augustavo vyskupijos kurija ir kunigų seminarija, vėliau – pradžios mokykla, išaugusi į „Žiburio“ gimnaziją, o dabar – muziejus, parymojome prie Seinų vyskupo, poeto, rašytojo Antano Baranausko palaidojimo vietos.
Pasak kunigo Adamo, piligriminės kelionės tikslas buvo pralaužti šv. Mišių rutiną ir suvokti, kokią didžiulę dovaną turime – Švenčiausiąjį Sakramentą. „Stebuklas Sokulkoje įrodo, kad eucharistija yra Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Mums reikia su didžiausia pagarba priimti Komuniją. Jeigu būčiau pasaulietis, neišdrįsčiau priimti Komunijos į rankas,“ – atviravo dvasininkas.
Visą kelionę piligrimais besirūpinantis kunigas Adamas daug davė dvasinio peno, keliautojus apgaubė nuoširdžiu rūpesčiu, dvasinio gėrio aura.
Ne visiems norintiems užteko vietos autobuse kelionei į Sokulką, todėl jau dabar ruošiamasi kitai išvykai į stebuklingą vietą. Piligrimus sužavėjo ši kelionė, kuri praėjo sklandžiai, tarsi viskas sustyguota. Visi keliautojai be galo dėkingi kunigui Adamui už šią išvyką ir ateityje tikisi dar ne kartą su šiuo kunigu vykti į jo organizuojamas piligrimines keliones. AČIŪ, Jums kunige Adamai, už geraširdiškumą ir organizacinius rūpesčius, kurių mes nepajutome.
