Gundytojo klasta. Gavėnios 1 sekmadienio homilija

     Gavėnios metas yra skirtas pasirengti Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventei, taip pat apmąstyti, kas mus veda į prisikėlimą ir kokias kliūtis šiame kelyje turime nugalėti. Pagrindinė kliūtis yra nuodėmė, todėl pirmąjį Gavėnios sekmadienį apmąstome, kokiu keliu ji ateina į mūsų gyvenimą.

    Evangelijoje pagal Matą (Mt 4, 1–11) yra pasakojimas apie Jėzaus gundymą, įvykusį po jo krikšto ir keturiasdešimties dienų pasninko. Gundytojui rūpėjo sužinoti, kas yra Jėzus – Dievo Sūnus ar tik žmogus, Dievo pašauktas griauti jo darbus. Velnias norėjo susiorientuoti, ar šis vyras, kurį Jonas Krikštytojas pavadino „Dievo Avinėliu, naikinančiu pasaulio nuodėmę“, nepridarys jam didelių bėdų.

    Nutaikęs progą, kai Jėzus buvo labai alkanas, velnias kalbėjo: „Jei tu Dievo Sūnus, sakyk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ Negavęs aiškaus atsakymo, velnias paliepė Jėzui pulti nuo šventyklos šelmens žemyn – jei jis Dievo Sūnus, tuomet angelai nuneš jį ant savo rankų, o žemai prie šventyklos susirinkę žmonės pagerbs jį kaip Dievo Sūnų. Kai ir antras Jėzaus atsakymas nesuteikė velniui aiškumo, tuomet jis, melagingai teigdamas, kad pasaulio karalystės priklauso jam, pažadėjo jas atiduoti Jėzui, jei šis parpuolęs ant kelių nusilenks jam, gundytojui. Velnias dar viliasi, kad Jėzus susižavės valdžia ir nesirūpins, kokiam tikslui yra Dievo pašauktas.

     Šis Šventojo Rašto pasakojimas yra aktualus visiems žmonėms, ypač pažymėtiems Krikšto ženklu. Velniui labiausiai rūpi tie, kurie per Krikštą yra tapę Jėzaus broliais ir seserimis.

    Gundytojas žino, kad žmogus gali alkti ne tik maisto, bet ir turto, malonumų, garbės, ir gundo tą alkį malšinti nesiskaitant su priemonėmis. Apgailėtina, bet žmonės dažnai gundytojo paklauso. Norėdami sutaupyti pinigų, nuotekomis nuodija upes ir ežerus, vaikydamiesi geresnio gyvenimo emigruoja iš Lietuvos, alkdami malonumų griauna savo šeimas etc. Būtų galima daug vardinti, kokių nusikaltimų padaro žmonės, kai, paklausę gundytojo, bet kokia kaina siekia malšinti savo alkį. Daug kas atsiduria alkoholizmo, narkomanijos ir kitokių priklausomybių duobėse. Dievo žodis primena, kad paklausyti velnio visuomet yra pražūtinga.

     Kartais žmonės mąsto: jei Dievas egzistuoja, tai jis privalo tikintį žmogų saugoti nuo bet kokios kančios. Jie norėtų, kad angelai neštų juos ant savo rankų, o jeigu taip nenutinka, tuomet Dievu nusivilia, o kartais net pasako, gal ir Dievo nebėra, jei leidžia tiek daug kentėti.

     Iš tikrųjų Dievas nuo kryžiaus neapsaugojo net savo Sūnaus, nes be jo kryžiaus nebūtų sunaikinta nuodėmė. Tačiau po kruvinojo Penktadienio išaušo Velykų rytas, kai Jėzus kėlėsi iš kapo. Jėzus skaudžiai subarė Petrą, kai šis įkalbinėjo jį atsisakyti kančios kelio: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33). Šventasis Raštas moko, kad Dievas lydi mus kančioje ir veda į prisikėlimo garbę, bet tikrai neapsaugoja mūsų nuo bet kokio kryžiaus, nes kur yra nuodėmė, ten tik per kryžių einama į prisikėlimą.

    Labai stiprus yra gundymas valdžia. Turėdamas valdžią, žmogus gali padaryti daug gero, tačiau gundytojas gali įkalbėti ja naudoti savanaudiškai. Pasiduodantieji šiam gundymui dažniausiai kalba, jog, siekdami valdžios, nori pasitarnauti Lietuvai bei jos žmonėms, tačiau įgiję valdžią pradeda rūpintis ne tiek kitais, kiek savimi. Šiam gundymui nepasiduoda tik morališkai labai tvirti žmonės.

   Valdžios turėjimas ne kartą būna net nusikalstamas. Tai liudija ir skaudi mūsų praeitis, kai valdžią turintieji nežmoniškai engė mylinčius Lietuvą ir į Dievą tikinčius žmones. Engėjai siekė, kad visi besąlygiškai laikytųsi ne Dekalogo, bet komunizmo statytojo kodekso.

    Dabartinė kultūra, garbinanti tik tai, kas apčiuopiama, neša medžiaginę gerovę ar teikia malonumų, antgamtinę sritį tiesiog ignoruoja. Taip gundytojui sudaromos palankiausios sąlygos veikti. Velnias triumfuoja, kai juo netikima, nes jam veikliai pasipriešinti galima tik tuomet, kai pripažįstama jo egzistencija.

    Maldos tyloje pasvarstykime, kaip mes elgiamės gundomi: deramės su gundytoju, pasiduodame jam ar tvirtai pasakome: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4,10).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius