Kelionė pas gerus žmones

Į Laimės žiburį

   Naujoji „Bočių“ taryba dirba kaip laikrodukas. Kaip susirinkime buvo nutarta, suderinta taip ir įvykdyta. Dar kovo mėnesį rajono bočiai buvo informuoti, kad balandžio 17 organizuojama kelionė į Kupiškį. Norinčių atsirado daug, todėl didžiulis autobusas, talpinantis iki 50 keleivių buvo pilnutėlis. Kaip nuvyksi į Kupiškį jei ne per Anykščius. O tam, kad kelionė pasisektų reikia Anykščiuose  aplankyti Laimės žiburį. Nebuvo nenorinčių aplankyti Jono Biliūno kapo, tik deja ne visi įkopė į gana aukštą kalvą, tačiau pasigerėjo puikiu šilu ir sutvarkytais takais.

Vaišinamės pagrabinėmis bandelėmis

   Rašytiniuose šaltiniuose Kupiškis pirmą kartą paminėtas 1480 metais. Jame gyvena per 7 tūkst. gyventojų. Gidė Irena siūlė aplankyti buvusioje žydų sinagogoje prieš metus atidarytą miesto biblioteką. Puikiai, šiuolaikiškai, atitinkanti visus reikalavimus įrengta biblioteka sužavėjo širvintiškius. Gaila, kad neteko pamatyti apšviečiamo, muzikinio fontano-dar ne sezonas. Tačiau apsilankėme Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, tai trijų navų su penkiais altoriais bažnyčia. Statyta 1900-1914 metais yra viena didžiausių bažnyčių Lietuvoje. Rūpėjo ne vien miestas, kelionė buvo numatyta aplankyti ir kitas vietas.

Prie J. Biliuno kapo

 Pirmiausia atvykome į Palevėnės šv. Domininko bažnyčios ir domininkonų vienuolyno ansamblį. Palevenės bažnyčios interjeras su aštuoniais altoriais yra vienas originaliausių baroko pavyzdžių Lietuvoje. O energingoji gidė Aldona be perstojo pasakojo apie gyvenimą vykusį nuo 1696 metų vienuolyne. Apie čia gyvenusius vienuolius, jų verslą, vaikų mokymą. Bažnyčios šventoriuje įrengta atminimo lenta su Vyčio Kryžiaus ordino kavalierų ir savanorių, kovojusių už Lietuvos laisvę pavardėmis. Gidė puikiai žino rajono istoriją, su pasididžiavimu minėjo Lietuvoje žinomus žmones, kilusius iš šio rajono. Su įvairiomis smulkmenomis pasakojo apie šioje bažnyčioje 1921 metais vykusias poeto Kazio Binkio ir jo mylimosios Pranciškos Adamonytės vestuves. Vienuolyno patalpose buvo įdomu pamatyti rūsius, sales. Vienoje jų keliautojai buvo pavaišinti arbata, kava su vienuoliškais pyragaičiais. Bevažiuojant toliau pasitaikė proga aplankyti Uošvės Liežuvio dendrologinį parką. Čia įrengtos aikštelės su pavėsinėmis, auga per penkiasdešimt rūšių medžių, prie jų informacinės lentelės.

  Pasistiprinę traukiame toliau, laukia Adomynės dvaras. Tai vietinių meistrų rankomis devynioliktame amžiuje pastatytas dvaras, įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Kambariuose išlikusios koklinės krosnys ir puikiai išsilaikęs parketas. Dvaro „šeimininkė“ nuoširdžiai aprodė restauruotą dvarą, papasakojo jo įstoriją, pavaišino tik jų krašte kepamomis „pagrabinėmis“ bandelėmis ir arbata.

Pakeliui į namus-Svedasai, tai jau Anykščių rajonas.  Iš Svedasų apylinkių kilęs kunigas poetas, rašytojas, kultūros veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas, jam Svedasuose pastatytas biustas. Aplankyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

   Po kelionės įspūdžių nors vežimu vežk. Įsitikinome, kad kupiškėnai geri, vaišingi, draugiški žmonės, bet ir mes neblogesni. Smagiai, draugiškai keliaujam ir jau autobuse nuskambėjo nauji kelionių maršrutai. Tad bočių laukia ne labai ilgos atostogos ir vėl teks taisyti kojas į kelionę.

Valda Patinskienė

4 thoughts on “Kelionė pas gerus žmones

  • 2024-04-23 at 10:18
    Permalink

    Einame Vaclovai, kartu į polikliniką. Ir būtų įdomu, kokiomis ligomis sergame kiekvienas iš mūsų. O Pinskuvienės torto (pirkto iš biudžeto pinigų) norėčiau paragauti.

  • 2024-04-22 at 13:27
    Permalink

    Atsakysiu pencininkui 2024.04.22. 11:09. Gal pasitikrink poliklinikoj nuo alshaimerio ir šizofrenijos. Tikrai pasitikrink.

  • 2024-04-22 at 11:09
    Permalink

    Mes esame iš Širvintų ir stalas turėtų būti turtingas, nes Pinskuvienė kokius tortas platina
    iš biudžeto pinigų, tik ne Širvintų žmonėms.

  • 2024-04-22 at 10:50
    Permalink

    Smagu, kad keliaujate, o ne verkšlenate, kad nėra ką veikti, liūdna. Sveikatos, stiprybės, vis naujų įspūdžių, bendravimo.

Parašykite komentarą

*

code